„Pajuskite skirtumą!”, – taip galėtume pavadinti įspūdį, kurį patiria keliaujantys Lenkijon. Vos pervažiavus kaimyninės šalies sieną, pasitinka puiki nauja magistralė, rodos, besišaipanti iš Lietuvos pasienyje besikuičiančių kelininkų, niekaip neįveikiančių „Via Baltica” iššūkio. Lietuviškieji kelininkai drąsiai atremia bet kokią kritiką dėl, atrodo, neįveikiamos „Via Baltica” užduoties, tiesdami žmones stulbinantį ir juokinantį piliakelį iš sostinės į Uteną. Taip, taip, jūs perskaitėte teisingai: būna piliakalnis, o XXI amžiuje atsirado piliakelis – ant aukšto pylimo nutiestas siauras kelelis, išdidžiai pavadintas magistrale A14. Sunku ir įsivaizduoti tą nemokšą (ar nemokšas), suprojektavusius glušpetrių vardo vertą šunkelį, tiesa, kainavusį solidžius pinigus. Ne veltui bėdavojama, kad lietuviškoji inžinerija senokai nukrypo į tyrus, kurpdama vieną už kitą kvailesnius gatvių ir kelių siaurinimus, diletantiškus urbanistinius sprendimus, kuriuos teks pasikeikiant taisyti būsimoms kartoms. Tokia atsainaus valstybės požiūrio į techninius mokslus kaina.
Bet mūsiškis pasakojimas apie kitką. Leisimės atgalios kokį pusę tūkstantmečio, nukeliaudami pas senovės inkus. Viskas tam, kad pasidomėtume, kokius kelius tiesė senovės indėnų civilizacija, galinti būti pavyzdžiu pavėpusiems Lietuvos kelininkams ir inžinierėliams. Vos per šimtmetį metų inkų imperija nutiesė daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių(!) kilometrų kelių. Nedaugelis žmonių, net ir išmanančių istoriją, supranta, kokia galinga ir didelė buvo inkų imperija. Inkų imperija buvo didžiausia Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Actekai ir majai nė iš tolo neprilygo jai. O klestėjo ji iš esmės tik šimtą metų metų – nuo XV iki XVI mūsų eros amžiaus. Tačiau didžiausio suklestėjimo metu ji driekėsi nuo dabartinio Kito Ekvadore šiaurėje iki Santjago Čilėje pietuose. Kaip ir Romos imperija, inkai visur, kur tik ėjo, nutiesė plačią kelių sistemą. Dabar šie keliai vadinami „karališkuoju greitkeliu“ arba, inkų kalba, „Qhapaq nan”. Inkų kelių ilgis siekė daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių kilometrų (kitais vertinimais, ne daugiau kaip trisdešimt tūkstančių), jais iki šiol naudojasi kaimiečiai Brazilijoje, Peru, Bolivijoje, Čilėje ir Argentinoje.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
