Ne kažin kiek turime rašytinių šaltinių, liudijančių kultūros ir menų plėtrą Lietuvoje viduramžiais, tad domėjimąsi šia tema pradėsime nuo europinės praeities. Šioks toks Vakarų Europos kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas, vadinamas Karolingų atgimimu, buvo labai ribotas erdvėje ir laike. Iki X a. Karolingų atgimimo įtaka buvo beveik visiškai išsemta. X ir pirmieji XI a. dešimtmečiai rodė neabejotiną kultūrinio nuosmukio vaizdą. Karolio Didžiojo monarchijos subyrėjimas ir vėlesnis atskilusių jos dalių susiskaldymas, kurį lydėjo nuolatiniai feodaliniai karai, niokojantys normanų, vengrų ir saracėnų įsiveržimai, bado streikai ir epidemijos, kurių buvo gausu tuo laikotarpiu, – visa tai smarkiai sumažino feodalinės visuomenės dvasinės kultūros lygį. Dvasinis gyvenimas praktiškai sustojo. Smarkiai sumažėjo naujai pasirodančių literatūros kūrinių skaičius. Smarkiai išaugo dvasininkų (nekalbant jau apie pasaulietinius feodalus) neraštingumas. Tik aukščiausiame dvasininkijos sluoksnyje tebebuvo žmonių, kurie buvo mokęsi Karolingų mokykloje ir disponavo savo epochos žinių visuma.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
