Įlindęs į vandenį, būsi nubaustas. Tai gali atrodyti kvaila, bet ankstyvaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais gyvenusiems žmonėms tai buvo košmaras. Maudymasis buvo laikomas vargetų įpročiu, todėl aristokratai ėmė niekinti vandens telkinius. Kartu su šia priežastimi buvo ir jų antipatija vandens telkiniams, nes jie asocijavosi su baisiais įvykiais: išbandymu vandeniu, dažniausiai pasibaigiančiu mirtimi. Maža to, bažnyčia taip pat nebuvo besimaudančių pusėje – ji draudė maudynes, o pažeidėjai buvo plakami rykštėmis, net ir skenduoliai.
Senovės Romoje maudymasis buvo laikomas nuostabiu dalyku, buvo statomos neįtikėtino dydžio vonios ir baseinai. Tačiau kai antikinis laikotarpis baigėsi, žmonėms kažin kas persimainė. Maudynės tapo retomis, nors ir nebuvo draudžiamos. Plaukimus buvo galima išvysti akrobatų ir keliaujančių artistų apsirodymuose. Tiesa, kariškiai neturėjo pasirinkimo – jie privalėjo mokėti plaukti, nes tai buvo viena karybos privalomų disciplinų. Tačiau net ir šis dalykas netrukus pasitraukė į antrą planą – imta teikti pirmenybę mūšiams ir kautynėms sausumoje.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
