Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.)

Santjago sarka tapekes

Visiems mirusiems suteikiamas leidimas lapkričio 01 ir 02d.sugrįžti į Žemę. Todėl gyvieji eina į kapines pabūti su mirusiais šeimos nariais. Mirusiojo turi laukti, kad mirusysis matytu, kad yra laukiamas. T.y.padėti maisto, alkoholio. Jei nėra galimybės nuvykti į kapines, padaro altorėlį namuose prie kurio ir sudeda maistą ir mirusiojo daiktų.

Jau 125 metai vyksta aitvarų kėlimo tradicija. Visas veiksmas vyksta kapinėse. Aitvarai 15-20 metrų aukščio. 19a. pabaigoje, nuo1821m. paskelbtos nepriklausomynės pradeda važiuoti užsieniečiai. Tame tarpe Taivano kinai vieni pagrindinių atvykėlių. Jie į Guatemalą atveža kinų (sviestinį) popierių ir kartu tradiciją daryti aitvarus.

Aitvaras siejamas su stichija, kuri gali pakilti į viršų ir pasiekti dimensiją, į kurią negalime pakilti fiziniu kūnu. Dažnai, leidžiant aitvarą, prikabinama žinutė mirusiam, kurią nuneš aitvaras.

Visa Mesoamerikos kultūra (ne tik majų kultūra) turi tą patį mirties suvokimą – mirtis NEEGZISTUOJA. T.y. energijos kiekis nekinta mirus, bet pereina į kitą būseną. Vadinasi, tu gali įsikūnyti į gamtos reiškinį(pvz.vėją) gyvūną ar pan.

Pagal majų kalendorių gimdamas tu atsineši tam tikrus bruožus, kuriuos turėjo pvz senelis, kuris buvo gimęs po tuo pačiu ženklu ir gali suteikti mums apsaugą, nes turi sukaupę didelę patirtį. Kai tau yra blogai, tu turi prašyti jų pagalbos.

Majų sinkretizmas – kai susimaišo dvi kultūros.

Koko multikas puikiai papasakoja apie mirties sampratą mesoamerikos kultūros mirties sampratoje.

Vakare vyksta šventųjų platformos nešimo

ceremonija. Kažkas nerealaus apima stebint pačią procesiją. Apima keistas jausmas, tarsi ašaros tuojau pradės veržtis upeliais. Pasijaučiu kaip prisijungus prie fanatiško renginio, nes aplinkių reakcijos sukelia labai jau keistus jausmus.

Pamatyti įdomu. Platforma 16m ilgio, neša 70 žmonių. Visi eina linguodami į taktą. Platformą išneša iš bažnyčios ir neša per miestelį 4 valandas. Keičiasi tam tikrais etapais. Kad galėtum nešti platformą, susimoki bažnyčiai mokestį, priklausomai nuo to, kuria atkarpa neši. Brangiausia atkarpa žmogui gali kainuoti ir 70 eur (už tai, kad gauni panešti apie 25kg svorį ant savo pečių).

Vaizdas netikėtai ĮSPŪDINGAS. Dabar jau suprantu, kodėl pritraukia tiek turistų

Majų buvo labai išvystyta civilizacija. Tačiau ji gyvavo apie 100metų.

Majai investuoja į žemes, bet visai neišlaidauja savo būstui, automobiliui, rūbams ar pan. Majai badauja tik tose vietose, kur labai prastos žemės. Tad už savo žemę pasiruošę net ir numirti (tai vyksta kai kuriose Gvatemalos vietovėse iki šių dienų).

Metisai (majaus ir europiečio genai), daugiau kopijuoja vakarietišką modelį gyvenimo. Majai šiandienai Gvatemaloje yra bendruomeninėje sistemoje. T.y. gautus pinigus dažnai įvestuosi į bendruomenę. Pvz šventes, mokymus, poreikius. Jei nesi bendruomenės narys, neinvestuoji į bendruomenę, tai nesi turtingas žmogus (ir dvasiniai dalykai svarbu). Bendruomeninis suvokimas – kaip pavyzdžiui tu neperki skalbimo mašinos, nes geriau tuos pinigus sumokėti bendruomenės skalbėjoms, kurios neraštingos ir kitaip neturi galimybės užsidirbti.

Pagal majų tikėjimą, visa gamta,visa kas aplinkui, yra gyva. Iki šių dienų išliko daug majų kultūros papročių ir tradicijų. Yra bendruomenių dvasiniai vedliai, kurie padeda žmonėms tiek dvasiškai tiek iškilus žemiškoms problemoms.

Mes dalyvavome majų dvasinės vedlės Paulos apeigose. Paulos miškas ( ji taip vadina šią vietą) mus pasitiki kaip tikras šamanas-paludėdamas į apeigų vietą spalvotais pakelės žiedais ir apaugusiu samanotu keliuku. Viskas aplink tarsi skendėjo švelniame rūke. Paula kiekvienam reminatis asmenine gimimo data pasakė ženklą pagal majų kalendorių. Ir kas tam ženklui tinka geriausiai. Ar tikėti? Tai kiekvieno mūsų širdies pasirinkimas

Mano ženklas – apuokas. Tas kuris visą gyvenimą vis trokšta žinių

Kiekvienam įteikė amuletą su asmeniniu ženklu. Kas norėjo, galėjo jį pasilikti

Miškas, laužas, dvasinė vedlė Paula – išėjome iš jėgos vietos jau kitokie. Kiekvienas pasiėmėme tai, kiek šiuo metu galėjome priimti

San Migel Esqubaro miestelis. San Migel – šventojo vardas. Antra dalis pavadinimo – priklauso konkistadorui, kuris valdė miestelį, pavardė.

Gvatemalai priklauso devinta vieta kavos eksporto pasaulyje. Kiekvienas reionas turisavo savybes – dirvožemį, kritulius, aukštį virš jūros lygio.

Šios dienos kava Antiqua regionui. Viso Gvatemaloje yra aštuoni kavos regionai.

Kavai augti reikia pavėsio. Todėl viršuje auga medžiai (dažnai gravilėjos, avokadai, bananai, kvapnusis pipiras ir kt.medžiai), o po medžiais auga kava. Kavos NIEKADA nelaisto. Todėl svarbu, kad kavos augalas išlaikytu drėgmę.

Kava auginama 1500m. virš jūros lygio. Aqua vulkano šlaituose. Vulkaninėse žemėse labai daug azoto, kt.mineralų, todėl puikiai viskas auga. Vulkanas Fuego nuolat „pamaitina” žemę, išmesdamas vulkaninius „grybus”, kurie nusėda ir žemė ypatingai derlinga.

Mūsų lankomame ūkyje auginama Burbon ir Katuaji Arabikos rūšies porūšiai.

Jei puodukas kaunuoja 2 eur, augintojui atitenka iki 1,5% augintojui. Visa kita pardavėjui ir supirkėjui.

Todėl ūkiai buriasi į kooperatyvus ir patys apdirba kavos pupeles ir paruošia pardavimui. Šiame regione vietiniams ūkiams suklestėti padėjo amerikietis

Ricina, česnakas, alkoholis arba actas. Tokiu mišiniu purškia kavos augalą nuo fungicidų.

Pirmiausa nuimama kavos sėklos luobelė. Lieka dvi kavos pupelės, kurios aptrauktos tarsi medučiu. Pupelės supilamos į

baseinus ir fermentuojamos 24val. Tada jau plaunant medutis puikiai atsiskiria. Džiovinama saulėje, kieme. Vėliau nulupama dar viena luobelė. Apdžiūvę pupelės perrenkamos rankomis. Labai svarbu, kad pupelės būtu kokybiškos formos. Didžiausi (ir brangiausiai superkantys) užsakovai yra japonai. Japonų užsakovų kokybė aukšta – turi būti ne daugiau 2-3 blogų pupelių 1kg pupelių.

Vietiniai tikrai nemoka ruošti kavos

Apie mums įprastą espresso tik pasvajojame. Geriausiu atveju vadinama edpresso būna panaši į LT kavinėse patiekiamą kavą, tad tuo ir džiaugiamės