Maskolių ir ukrainiečių santykių istorija skaičiuoja ne vieną šimtmetį, ir pažymėta ji skaudžiomis Ukrainos patirtimis. Ne tik stalininis holodomoras, badu numarinęs milijonus, bet ir enkavėdistinių žmogėdrų siautėjimas giliai įsirėžęs ukrainiečių atmintin. Gerai pamename stalininių budelių nusikaltimus Rainiuose 1941-ais, kai žvėriškais būdais buvo nužudyta keliasdešimt politinių kalinių, kad enkavėdistams nebūtų rūpesčio juos varantis gilyn į sovietijos tyrus, juolab nacių karo mašina nenumaldomai artėjo. Visgi nuoseklus ir šiurpinantis ukrainiečių genocidas stalininio įšalo metais nustelbia žudynių ir kankinimų Lietuvoje faktus ir mastais, ir žiaurumu. Prisiminsime vos vieną, nacių ir sovietų karinės priešpriešos pradžioje, įvykusią istoriją, įtikinamai paaiškinančią didvyrišką ukrainiečių ryžtą priešintis putininei agresijai mūsų dienomis.
1941 m. birželio 22 d. Vakarų Ukrainos kalėjimuose sovietai pradėjo suimtuosius, daugiausia UNO – Ukrainiečių nacionalistų organizacijos – veikėjus, inteligentiją ir tautiškai sąmoningus piliečius, šaudyti. Archyviniai dokumentai liudija, kad 1941 m. birželio 10 d. Lučkos kalėjime buvo laikoma virš dviejų tūkstančių suimtųjų. Juos buvo planuojama pervežti į Vologdą ir Astrachanę. Tam buvo skirti septyniasdešimt penki vagonai. Birželio 22 d. apie 14 val. Liucunos kalėjimas buvo bombarduotas iš priešo vokiečių lėktuvų. Pasibaigus bombardavimui, kaliniai sukilo, bet pabėgo tik keletas. Smogikų grupė, sudaryta iš Volynės srities NKVD darbuotojų, vadovaujama enkavėdisto kapitono Rožovo, 233-iojo NKVD konvojaus pulko kariai, kalėjimo vadovybė ir prižiūrėtojai susidorojo su kaliniais: NKVD būriai persekiojo bėglius ir šaudė juos vietoje, keletas buvo grąžinti į kalėjimą. Lučke suimtieji buvo apmėtyti granatomis. Iš viso Lučkos kalėjime buvo sušaudyta du tūkstančiai žmonių.
Lvove, pagal Lvovo srities NKVD vadovo kapitono Diatlovo nurodymą, „siekiant kuo greičiau išlaisvinti Lvovo srities kalėjimus nuo kontrrevoliucinių, nusikalstamų ir politinių elementų“, buvo peržiūrėtos kalinių bylos ir nustatyti 2239-i „ypač pavojingi asmenys, kuriuos reikia sušaudyti“. Remiantis oficialiais duomenimis, Lvovo kalėjimuose Nr. 1, 2, 4 (Lončske, Zamartynivkoje ir Brygidkuose) ir Nr. 3 Zoločeve buvo sušaudyta virš keturių tūkstančių kalinių. Iš pradžių kaliniai buvo nužudomi šūviu į pakaušį specialioje kameroje, o lavonai išvežami už miesto ribų (iki šiol šių masinių kapaviečių vietos nežinomos ir dokumentai nerasti).
Artėjant frontui, dvi budelių komandos „suderino procesą“: viena komanda į kamerą mėtė granatas, kita – pribaiginėjo dar gyvus. Lavonus išnešė ir palaidojo kalėjimo kiemuose. Apie septyni šimtai kūnų buvo palaidota kalėjimo kieme Lontsko gatvėje trijose duobėse. Niekas neišgyveno Zališčyko tragedijoje Ternopilio srityje. Sovietai prie sugriuvusio geležinkelio tilto per Dniestrą atvarė du etapinius traukinius su kaliniais (keturiolika vagonų, kiekviename po penkiasdešimt-septyniasdešimt žmonių). Vagonai buvo apipilti degalais, padegti ir nustumti nuo tilto į Dniestro upės gelmę. Iš viso per pirmąsias karo savaites Vakarų Ukrainos kalėjimuose buvo nužudyti apie dvidešimt du tūkstančiai žmonių.
Enkavėdistai Diatlovas ir Rožovas, tūkstančiai kankintojų tapo „didžiojo tėvynės karo“ veteranais, gavo dosnias personalines pensijas, naudojosi įvairiausiomis privilegijomis. Netrūko ir Lietuvoje „karo vetaranų”, susitepusių civilių žmonių krauju, bet kasmet žvanginusių medaliais sovietų pergalei prieš nacius skirtuose paraduose. Visiška nepagarba lietuvių kalbai ir Lietuvos istorijai, menkinantis požiūris į lietuvius ir jų darbus, uolus rusifikacijos piršimas ir sovietinio režimo aukštinimas buvo tapę neatsiejamais karo veteranų kohortos Lietuvoje bruožais. Šiandieną galvą kelia jų palikuonys, pasiilgę laikų, kai lietuviai Lietuvoje, o ukrainiečiai Ukrainoje buvo bandomi paversti antrarūšiais „čiabuviais”. Privalome likti budrūs ir principingi, juk geriausią to pavyzdį mums rodo Ukraina.
