Po pralaimėjimo romėnams 202 m. prie Zamos Hanibalas pabėgo iš Kartaginos pas Sirijos karalių Antiochą III, kuriam netrukus taip pat teko kariauti sunkų karą su Roma. Tačiau iki tol romėnų ir Antiocho santykiai buvo nors ir šalti, bet ne priešiški. Azijoje kartkartėmis pasirodydavo romėnų ambasadoriai, mėginę atkalbėti Seleuką nuo įsiveržimo į Graikiją. Vieną dieną su pasiuntiniais atvyko Publijus Kornelijus Scipionas Afrikietis, Hanibalo nugalėtojas. Ir, kaip rašo Apianas, jis turėjo galimybę asmeniškai pabendrauti su kadaise nugalėtu priešu. Scipionas barė Hanibalą už tai, kad šis pabėgo iš Kartaginos: „Sakyk, mūsų valstybėse dabar taika, o Roma pažeisti sutartinių įsipareigojimų nesiruošia”. O tada pokalbis palietė karo meną ir narsūs vyrai ginčijosi, kas yra didžiausiasis vadas. Aišku, kad į šį titulą pretendavo Hanibalas, Italijos užkariautojas, epinių pergalių prie Kanų, prie Trebijos upės ir Trasimeno ežero autorius, ir, žinoma, pats Scipionas – kaip Hanibalo nugalėtojas. Tačiau buvo ir kitų pretendentų į šį garbingą titulą.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
