Karas ir taika – iš pirmo žvilgsnio dvi priešingos, bet tuo pačiu ir viena su kita susijusios žmonijos prigimties pusės. Dvasinio pasaulio, jo lyderių vaidmuo šioje dichotomijoje taip pat dvilypis – viena vertus, taika yra tai, apie ką itin dažnai savo kalbose kalbėjo ir tebekalba daugelis popiežių, kunigų pamoksluose ar mišiose. Kita vertus, mažai įvertintas dvasinių vadovų vaidmuo karo sąlygomis.
Šiemet, minint Lietuvos kariuomenės ordinariato įkūrimo 35-metį ir bent iš dalies, nors ir ne visai tiesiogiai, siejant šį įvykį su Vasario 16-osios ir partizanų Lietuvos kapelionų tęstinumo tradicija, verta apsvarstyti dvasininkų atstovų – kapelionų vaidmenį karo sąlygomis, daugiausiai dėmesio skiriant partizaninio karo laikotarpiui. Juk šioje nelygių jėgų dvikovoje itin svarbus buvo ir moralinis, ir dvasinis aspektai. Pokarinėje antisovietinėje rezistencijoje svarbų vaidmenį vaidino asmenybės, kurios leido formuoti tam tikrą kapelionato tinklą partizaninio karo laikotarpiu. Būtent asmenybės, jų įvairiapusė veikla, likimai ir reikšmė šiandien bus svarbiausi šio straipsnio akcentai.
Žvelgiant į platesnį kontekstą, Vakarų civilizacijoje kapelionato reiškinio užuomazgos sietinos bent jau su IV a. Konstantino laikų Romos imperija, kai užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada, o per pusantro tūkstančio metų dvasininkai dar ne kartą suvaidino labai svarbų vaidmenį – pradedant Karolingų dinastijos laikotarpiu, baigiant XVI – XVIII a. pavyzdžiais Ispanijoje, Austrijoje ar Šiaurės Italijoje, stiprėjant karo kapelionato įtakai.
Tuo tarpu Lietuvoje šios institucijos ištakos sietinos bent jau su XIX a. sukilimais. Žinoma, kad bent keli Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigai vienuoliai, kaip karo kapelionai, dalyvavo 1831 m. sukilime. Dar daugiau jų prisidėjo organizuojant 1863 m. sukilimą, kapelionai vėliau buvo tremti, kalinti cariniuose kalėjimuose.
1918–1940 m. laikotarpiu Lietuvos Kariuomenės vyriausiasis kapelionais buvo iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai – visuomenės ir kultūros veikėjas Antanas Palubinskas, Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas, vėliau šias pareigas perėmė kunigas, poetas ir rašytojas, žinomas visuomenės veikėjas Adolfas Sabaliauskas, o 1940 m. į vyriausiojo kapeliono pareigas buvo paskirtas vyskupas Teofilius Matulionis. Be to, Vasario 16-osios Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos – žydai, stačiatikiai, evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, sentikiai. Karo kapelionų svarbą kariuomenėje liudijo faktas, kad po okupacijos sovietai iškart panaikino šią instituciją, o visi karo kapelionai buvo atleisti iš tarnybos.
Juozo Lukšos – Daumanto knygoje “Partizanai už geležinės uždangos” apibrėžiamos pagrindinės partizanų apygardos kapelionų funkcijos ir atskleidžiamas įvairiapusis jų veikimo pobūdis – kapelionai ne tik organizuodavo ir tvarkydavo tikybos reikalus, atlikdavo apeigas partizanų tarpe, bet ir rūpindavosi nukentėjusių kovotojų šeimų, kalinių, tremtinių globa ir turėjo sprendžiamąjį balsą svarstant šiuos klausimus.
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotrauka. Antras iš dešinės – Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius – Grafas.
Vis dėlto, šios J. Lukšos knygoje išvardintos kapelionų funkcijos atspindėjo tik dalį kapeliono vykdytų funkcijų. Vieni jų tiesiogiai dalyvaudavo koviniuose veiksmuose. Puikus to pavyzdys buvo Tauro apygardos kapelionas 1946–1947 metais Justinas Lelešius – Grafas – šis slapyvardis buvo pasirinktas brolio Antano, kuris, kaip ir daugelis Lelešių giminės atstovų, buvo ištremtas, garbei – pastarasis juokaudamas teigdavo, kad yra grafas San de Briego de Brieči iš Kantiabrijos kalnų. Minėtoje J. Lukšos knygoje buvo aprašytas epizodas, kai J. Lelešius laikė mišias prie skubiai parengto altoriaus, o kapeliono automatas “kabojo čia pat netoli altoriaus ant eglės šakų”.
Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje, kuriame atsispindėjo 1946 m. balandžio – 1947 m. rugpjūčio įvykiai, nevengė ir realių, nors ir nemalonių problemų partizaninio karo kasdienybėje. Kapelionas griežtai pasisakė prieš girtavimą, vandalizmą, neatsargų elgesį; reikalavo drausmės, sąžiningumo ir blaivumo, kad „partizanas liktų taurūs Lietuvos laisvės kovotojas“. Dienoraštyje kapelionas, aptardamas Sakalo kuopos tragišką likimą, teigė, kad:
“[…] mūsų organizacijai kas kas, bet degtinė atnešė didžiausių nelaimių, pareikalavo iš mūsų didelių aukų, kurios krito vien dėl degtinės. Daug vyrų šiandien stovėtų su ginklu rankoje tautos sargyboje, jeigu degtinė iš jų rankų nebūtų išplėšusi ginklo. Kaip gaila, kad pačioje jaunystėje jie žuvo vien dėl to, kad nebuvo atsargūs.“
Įsimintinas ir dar vienas epizodas, kai kunigas buvo nuvestas mirštančiam komunistui suteikti paskutinius sakramentus. Kapelionas, žmonėms apeliuojant į tai, kad jis yra bolševikas, atsakė: „Jis žmogus ir ne mes jį teiskime, jį teis Dievas.”
Iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus. PF2239/4. Pirmojo Tauro apygardos štabo pareigūnų priesaika. Skardupių klebonija (Marijampolės vlsč.), 1945 m. liepos 19 d. Iš kairės stovi: Jonas Pileckis-Brokas, apygardos vadas Leonas Taunys-Kovas, apygardos kapelionas Antanas Ylius-Vilkas, Albinas Ratkelis-Oželis ir Vytauto rinktinės vadas Vytautas (Vitalius) Gavėnas-Vampyras.
Lokaliniu, geografiniu žvilgsniu, Tauro apygarda buvo žymi partizanų kapelionais. Greta Justino Lelešiaus būtina paminėti Antano Yliaus-Vilko indėlį. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Skardupių klebonijoje įvyko štabo narių ir partizanų grupių atstovų pasitarimas, jo metu ir buvo įkurta Tauro apygarda, o vienas apygardos steigėjų buvo būtent šis kapelionas. Kaip rašė savo prisiminimuose vienas iš šio pasitarimo dalyvių ir apygardos įkūrėjų kunigas Antanas Ylius – Vilkas: „Kaip valgant ir geriant kyla apetitas, taip ir mums, pradėjus veikti, atsirado noras ne tik veikti, bet ir plėstis. Mes greitai pastebėjom, kad apylinkės ribos mums per siauros. Juk ir kiti lietuviai yra mūsų broliai… Kodėl juos turime palikti likimo valiai? Nutarėme kurti Apygardą“. Be to, Tauro apygardos kapelionas ir kitais, įvairiais būdais stengėsi prisidėti prie pasipriešinimo sovietiniam režimui organizavimo, buvo laikraščio Laisvės žvalgas organizatorius, su kitais įsteigė Lietuvos išlaisvinimo komitetą.[1]
Prie partizanų spaudos spausdinimo prisidėjo ir Didžiosios Kovos apygardos kapelionas Liudvikas Puzonas. Be to, kapelionas klebonijoje saugojo Didžiosios Kovos rinktinės archyvą, laikė ginklus, teikė sakramentus, klausėsi partizanų išpažinčių, o Čiobiškio kapinėse slapta palaidojo apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio žmoną partizanę Oną Misiūnienę, žuvusią 1945 m. vasarį per susirėmimą apygardos štabe Čiobiškyje. Nereikėtų pamiršti ir to, kad nacių okupacijos laikotarpiu L. Puzonas patarė lietuviams nestoti į SS legionus, o jo pastangomis nuo nacių buvo išgelbėta žydė E. Elinaitė.
Vienas aktyviausių antisovietinio pasipriešinimo taškų buvo Pietų Lietuvos sritis, Dainavos apygarda. Šioje apygardoje aktyviai veikė kapelionas, ryšininkas Zigmas Neciunskas – Elytė. Bene ryškiausias jo veiklos momentas buvo susijęs su Nedzingės klebonija, kurioje kapelionas slėpė Adolfą Ramanauską – Vanagą – būtent Nedziungėje vienas ryškiausių partizanų vadų, kartu su kitais partizanais ir priėmė partizanišką priesaiką. Šios priesaikos dvasią geriausiai atspindėjo pats Adolfas Ramanauskas savo atsiminimuose:
„Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojom dvasininkams, ir netrukus vėl atsidūrėm Noškūnų miško prieglobstyje…“[2]
Be to, paminėtina, kad toje pačioje klebonijos palėpėje įrengtoje slėptuvėje būdavo slaugomi sužeisti ir kiti partizanai, prisiglausdavo tokie žymūs vadai kaip Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
[1] Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Dvasininkai partizanų gretose, in: Bernardinai.lt, 2006.
[2] Ramanauskas Adolfas, Daugel krito sūnų, p. 28.
(Pirmoji apybraižos dalis, tęsinys – rytoj. Autorius Leonardas Augustis yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas.)
