Daugelis klaidingai mano, kad taikos metu didžiausia katastrofa vandenyje yra „Titaniko“ nuskendimas. Tačiau tai nėra tiesa, ši avarija yra tik trečia sąraše – žuvo apie 1,5 tūkstančio žmonių. Daugiausia gyvybių nusinešė tragedija, įvykusi Filipinuose, kai nuskendo keltas „Dona Pas“. Tuomet žuvo apie 4,5 tūkstančio žmonių. Po jos seka mažiau žinoma tragedija, tačiau ji nusinešė keliais šimtais aukų daugiau nei „Titanikas“. Kalbėsime apie upės kelto „Sultana” („Sultonė“) avariją, kuris 1865 m. nuskendo Misisipės upėje netoli Memfio. Šioje katastrofoje žuvo mažiausiai 1700 žmonių.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Nepaisant didžiulių aukų, „Sultonės“ istorija plačiajai visuomenei mažai žinoma. Tai galima paaiškinti dviem priežastimis. Prieš dešimtį dienų buvo nužudytas JAV prezidentas Abraomas Linkolnas, o tai sukrėtė visą Ameriką. Žmones neramino šalies ateitis be žmogaus, kuris sugebėjo išnaikinti vergovę amerikiečių visuomenėje. Dar savaite anksčiau baigėsi ketverių metų pilietinis karas. Šie du įvykiai užgožė nelaimę Misisipėje. Pusė Amerikos gedėjo Linkolno mirties. Kita pusė ieškojo sau vietos po saule šalyje, kuri ką tik išsivadavo iš vergovės.
XIX a. amerikiečiai garo transportą laikė ypatingu. Automobilių nebuvimo laikais tokia transporto priemonė buvo labai paklausi. Ir šiauriečiai, ir konfederatai mėgo rengti garlaivių ar keltų lenktynes. Tokie laivai turėjo tuo metu milžinišką techninę įrangą. „Sultonę“ nuleido ant vandens 1863-ais metais. Nepaisant JAV pilietinio karo įkarščio, keltas iš karto pradėjo plaukioti Šiaurės Amerikos kontinento upių arterijomis. Populiariausias jo maršrutas buvo tarp Naujojo Orleano ir Sent Luiso.
1861–1865 m. pilietinis karas sumažino JAV upių laivybos potencialą. Kova tarp pietiečių ir šiauriečių lėmė daugybės transporto laivų praradimą. Iki karo pabaigos keleivinius reisus galėjo vykdyti ne daugiau kaip 3–4 laivai. „Sultonė“, buvusi moderniausias ir didžiausias to meto keleivinis laineris, buvo pirmasis šio sąrašo laivas. Jo trijose įspūdingo dydžio deniuose galėjo tilpti apie keturis šimtus keleivių. Laive buvo trys šimtai kajučių. Garlaivio talpa, keturi garo katilai, didžiuliai varomieji ratai abiejuose bortuose kurdavo laivų statybos milžino įspūdį.
Išgyvenusi pilietinį karą, „Sultonė“ tapo puikiu uždarbio šaltiniu po karo pabaigos. Į gimtąsias žemes ėmė masiškai grįžti konfederatų paimti į nelaisvę šiauriečiai. Išlaisvinti iš Meisono, Andersonvilio ir Kahabos kalėjimų, jie tiesiog užėmė didžiulę Misisipės deltą Meksikos įlankoje. Jie ieškojo galimybės kuo greičiau grįžti namo. Keltas tapo patogiausiu ir pigiausiu jų transportavimo būdu.
Įprastai „Sultonė“ talpino apie 600–700 keleivių. Tačiau susiklosčiusiomis aplinkybėmis į laivą buvo įlaipinta iki dviejų tūkstančių žmonių – daugiausia buvusių kaliniai. Kitas didžiulis konfederatų belaisvių kontingentas įlipo į „Sultonę“ 1865 m. balandžio 23 d. Tą dieną laivas su dviem tūkstančiais trimis šimtais keleivių išplaukė iš Naujojo Orleano į paskutinį reisą. Balandžio 26 d., nuplaukęs pusę kelio, beveik trigubai perkrautas laivas priplaukė prie Memfio prieplaukos. Vakare prasidėjo įprasta procedūra – po vamzdžių ir garo katilų prapūtimo, į triumus buvo pakrautas kuras ir maistas. Vidurnaktį keltas išplaukė toliau numatytu maršrutu, po trijų dienų jo laukė Sent Luise.
Išplaukus iš Memfio, prie vairo priėjo pats kapitonas. Apdairusis Dž.Mesonas ketino pats vairuoti laivą, aplenkdamas daugybę seklumų, kurios naktį buvo sunkiai matomos. Jis, kaip niekas kitas, buvo suinteresuotas kuo greičiau pristatyti „strateginį keleivių kontingentą“ į paskirties vietą. Vyriausybė dosniai mokėjo už kiekvieną iš kalėjimų atvežtą kalinį, ypač brangiai buvo vertinami karininkai. „Sultonės“ kajutės buvo užpildytos būtent tokiais, brangiai apmokamais keleiviais. Deniuose, koridoriuose, laiptinėse buvo apsistoję šimtai eilinių kareivių.
Išplaukęs iš Memfio vidurnaktį, laivas nuplaukė ne daugiau kaip dešimt mylių. Balandžio 27 d. 2 val. 40 min. laivą sukrėtė staigus garo katilo sprogimas. Deniai, perpildyti žmonėmis, įgriuvo. Sužaloti keleiviai, nukritę į upę, maldavo pagalbos. Laive kilo panika, žmonės grūdosi, mindžiodami sužeistuosius ir atimdami jiems galimybę išsigelbėti. Didžiulis garo vamzdis nukrito į vandenį, ant žmonių galvų. Išgyvenusieji šioje mėsmalėje tikėjosi savarankiškai pasiekti krantą. Tačiau Misisipė yra viena giliausių upių pasaulyje. Jos gylis siekia keliasdešimt metrų, o plotis – apie du kilometrus. Tokios sąlygos tamsoje, šaltame vandenyje ir esant sužalotam, sumažina išsigelbėjimo galimybes iki nulio.
Antrasis vamzdis nugriuvo ant anglimi užpildytų bakų. Degios medžiagos užsidegė, ir po akimirkos keltą apėmė didžiulis gaisras. Beveik visas iš medžio pagamintas garlaivis, vėjo košiamas, užsidegė kaip fakelas. Paradoksalu, bet dėl vienos išlikusios turbinos „ugninis karavanas“ lėtai tęsė kelionę upe. Denio konstrukcijos sugriuvo ir užblokavo išėjimus iš daugumos kajučių – jose buvę keleiviai buvo pasmerkti. Mirtis pasivijo net tuos, kuriems stebuklingai pavyko ištrūkti ir įsikibti į denio nuolaužas. Vienintelė jų viltis išgyventi buvo upė, bet ir ji priminė apokalipsę. Į vandenį krintančios laivo konstrukcijos nelaimės zoną pavertė ištisiniu ugnies kilimu.
Netoli tragedijos vietos, žemiau upės, buvo Pikeringo fortas – šiaurės gyventojų karinė bazė. Fortą saugojusio upės šarvuočio „Essex“ įgula pirmoji pastebėjo palei krantą plaukiantį ugnies kamuolį. Šarvuočio kapitonas davė įsakymą nuleisti valtis ir pradėti gelbėjimo operaciją. Suprasdamas situacijos kritiškumą, jis negaišo laiko derindamas savo veiksmus su forto vadovybe. Esant tokioms aplinkybėms, laikas bėgo sekundėmis, o jo kaina galėjo būti kažkieno išgelbėta gyvybė. Šarvuotis plaukiojo aplink degančią „Sultonę“, o laivo įgulos nariai į valtis rinko sužeistuosius iš katastrofos epicentro.
Po kurio laiko irkluotojai į krantą atgabeno pirmuosius išgelbėtus žmones. Tačiau praėjo vos kelios minutės, kai forto sargybiniai ėmė šaudyti į išgelbėtuosius. Apsauga gavo vadų įsakymą šaudyti, nes nežinomus žmones palaikė partizanais. Reikalas tas, kad buvo praėję mažiau nei mėnuo nuo paliaubų tarp Šiaurės ir Pietų pasirašymo. Nepaisant to, pavieniai kariniai susirėmimai vis dar vyko. Būtent todėl, siekdama išvengti provokacijų, Šiaurės karinės bazės vadovybė panaudojo jėgą. Šūviai tęsėsi iki aušros, kol kariams pavyko išvalyti forto teritoriją.
Liepsnojanti „Sultansha“ toliau plaukė upe šiek tiek mažiau nei valandą. Laivas sudegė iki vandens linijos ir tik tada baisiai šnypšdamas nugrimzdo po vandeniu. Tuo metu prie tragedijos epicentro iš kranto pradėjo artėti škunos, kateriai, baržos, valtys. Gelbėjimo operacija truko keletą valandų, per kurias iš vandens pavyko ištraukti beveik septynis šimtus žmonių. Deja, dėl traumų ir peršalimo išgyventi pavyko ne visiems. Apie šimtas išgelbėtųjų vėliau mirė Memfio ligoninėse nuo patirtų traumų. Iš viso katastrofoje žuvo apie tūkstantį septynis šimtus žmonių.
Nelaimės priežastys nebuvo tiriamos, o kalti asmenys nebausti. Nebuvo ką teisti už keleivių vežimo taisyklių pažeidimus. Laivo kapitonas Dž.Mesonas žuvo, taip ir nesulaukęs atlygio už išlaisvintų belaisvių pervežimą. Kai apie įvykį Misisipėje jau beveik pamiršo, pasirodė informacija, sukrėtusi šiaurinius valstijas. Naujojo Orleano gyventojas Robertas Laudenas, laikytas pietiečių šnipu, mirties patale išsakė šokiruojantį prisipažinimą.
Jis pareiškė, kad „Sultonės“ katastrofa yra jo darbas. Vedamas keršto už Konfederacijos kapituliaciją, jis ieškojo būdo atkeršyti. Laudenas nusprendė tai padaryti, sunaikindamas upės transportą, kuris vežė buvusius priešus į jų tėvynę. Tam jis į laivą įnešė anglimi užmaskuotą bombą, kuri vėliau sprogo. Laudenas prisipažino padaręs nusikaltimą ir mirė. Galiausiai už 1700 buvusių Konfederacijos stovyklų kalinių žūtį niekas niekada neatsakė.
