Greičiausiai jūs negirdėjote apie Galganą Gujotį, bet žinote legendinį karaliaus Artūro kardą. Tas pats kardas, kuris buvo įstrigęs akmenyje ir buvo iškilmingai ištrauktas Artūro, siekiant įrodyti savo teisę į karaliaus sostą. Kas gi bendro tarp jų? Legendinė karaliaus Artūro ir jo kardo Ekskaliburo istorija žinoma beveik visiems. Tačiau ši legenda tapo realybe Italijos gyventojams. Norėdami tuo įsitikinti, apsilankykite Toskanos abatijoje, esančioje Montesipio miestelyje. Ten pamatysite tikrų tikriausią kardą, įsmeigtą į kietą akmenį. Matosi tik rankena ir keli centimetrai geležtės. Įprastai jis vadinamas Galgano kardu. Kardas yra San Galgano Montesipio koplyčioje, už kelių šimtų žingsnių į šiaurę nuo to paties pavadinimo vienuolyno griuvėsių, centrinėje Italijos dalyje, Toskanos regione. Artimiausias didelis miestas Siena yra už trisdešimties kilometrų į šiaurės rytus.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Manoma, kad šį kardą į akmenį įsmeigė Toskanos bajoras Galganas Gujotis XII a. Bet kodėl jis tai padarė? Atsakymas į šį klausimą slypi dviejose legendose. Galganas gimė 1148 m. provincijos miestelyje Čiusdino. Sakoma, kad jaunystėje jis gyveno gana palaidą gyvenimą. Nepaisant to, kad tapo riteriu ir intensyviai treniravosi karo menų, jis buvo laikomas arogantišku ir įžūliu žudiku.
Vieną kartą Galganas apturėjo regėjimą. Jam pasirodė arkangelas Mykolas ir parodė kelią į išgelbėjimą. Tarsi užburtas Galganas nuėjo paskui jį į Montesipio kalną. Ten jis sutiko dvylika apaštalų ir patį Kūrėją.
Po regėjimo Galgano arklys atsisakė paklusti jo įsakymams ir atkakliai nuvedė jį į kalną. Tai buvo tas pats kalnas, kuris jam pasirodė regėjime. Galganas suprato, kad tai buvo ženklas, ir nusprendė atsikratyti savo piktadario praeities. Ir tada įvyko dar vienas regėjimas. Balsas iš dangaus liepė jam atsisakyti visų materialių vertybių. Bet Gujotis pasakė, kad tai taip pat nerealu, kaip ir perverti uolą kardu. Norėdamas tai įrodyti, jis paėmė kardą ir bandė jį įsmeigti į akmenį. Stebėtina, tačiau kardas įsmigo į akmenį kaip į sviestą, ir jame įstrigo amžiams.
Tada Galganas galutinai suvokė savo ateitį. Jis apsigyveno ant kalvos kaip kuklus atsiskyrėlis. Jis beveik niekada nepalikdavo savo buveinės ir gyveno skurde, lydimas laukinių gyvūnų. Tik retkarčiais jis išeidavo pas žmones ir susitikdavo su vienuoliais.
Atsiskyrėlis mirė 1181 metais. Po kelerių metų jis buvo paskelbtas šventuoju. Dažnai jis vadinamas Šventuoju Galganu (San Galgano). Jo vardu pavadinta ir abatija.
Pagal kitą versiją, po regėjimų Galganas norėjo ant kalvos viršūnės pastatyti kryžių. Tačiau aplink nebuvo miško. Jis nusprendė įsmeigti savo kardą į žemę vietoj medinio kryžiaus. Sakoma, kad žemė, į kurią įsmigo kardas, iš karto sukietėjo, kad niekas negalėtų jo ištraukti. Jei pažvelgti atidžiau, matyti, kad kardas labai panašus į kryžių.
Keletą šimtmečių kardas buvo laikomas padirbiniu. Jis nesulaukė mokslininkų dėmesio. Tačiau ištyrus metalo struktūrą, mokslininkai patvirtino, kad ji buvo būdinga to laikotarpio metalui.
Šiuolaikinė radijo bangų analizė nustatė, kad akmenyje po kardu yra apie 1 x 2 metrų dydžio ertmė. Manoma, kad tai yra kripta, kurioje galbūt ilsisi šventojo Galgano kūnas.
Yra nuomonė, kad legenda apie šventąjį Galganą tapo viduramžių legendų apie karalių Artūrą ir kardą Ekskaliburą šaltiniu.
Įdomu, kad pirmoji istorija apie tai, kaip Artūras ištraukia kardą iš akmens (būtent ištraukia, o ne įsmeigia), pasirodo praėjus keliems dešimtmečiams po Galgano kanonizavimo.
Kardas akmenyje minimas Burgundijos poeto Roberto de Borono kūrinyje.
Abatija buvo pastatyta aplink buvusį atsiskyrėlio Galgano būstą. Statybos prasidėjo maždaug 1220 m., bet buvo baigtos tik po šešiasdešimties metų.
XIV amžiaus vidaus nesutarimų metu vienuolynas buvo nusiaubtas. Iki XIV amžiaus pabaigos čia liko tik vienas abatas. Nuskurdęs vienuolynas išsilaikė dar apie 4 amžius, kol 1786 m. sugriuvo stogas kartu su varpine. Griuvėsiai buvo išardyti statybinėms medžiagoms. XIX ir XX a. buvo bandoma atstatyti vienuolyną, bet jis iki šiol tebėra griuvėsių pavidale. San Galgano koplyčia buvo atstatyta 1924 m. ir išsaugojo savąją viduramžišką formą. Būtent joje ir yra Galgano kardas.
