Vikingus vienijo daug kas, tačiau stipriausiai juos suvienijo troškimas geresnio likimo. Jie priklausė skirtingoms tautoms, bet puikiai suprato vieni kitus. Juos vienijo daugybė sąlygų: tai, kad jų tėvynė buvo šiaurinė žemės riba, tai, kad jie meldėsi tiems patiems dievams, tai, kad jie kalbėjo ta pačia kalba. Tačiau labiausiai šiuos nepaklusnius ir ryžtingus žmones vienijo troškimas geresnio gyvenimo. Jis buvo toks stiprus, kad beveik trys šimtmečiai – nuo VIII iki XI amžiaus – įėjo į Senojo pasaulio istoriją kaip vikingų era. Tai, kaip jie gyveno ir kuo užsiiminėjo, taip pat buvo vadinama vikingu.
Žodis „vikingas“ kilęs iš senovės norvegų kalbos žodžio „vikingr“, kuris pažodžiui reiškia „žmogus iš fiordo“. Būtent fjorduose ir įlankose atsirado jų pirmosios gyvenvietės. Šie karingi ir žiaurūs žmonės buvo labai religingi ir garbino savo dievus, atlikdami kulto apeigas ir aukodami jiems aukas. Pagrindinis dievas buvo Odinas – visų dievų tėvas ir dievas kare žuvusiųjų, kurie po mirties tapdavo jo įvaikiais. Vikingai šventai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, todėl mirties nebijojo. Garbingiausia buvo mirtis mūšyje. Tada, pagal senovės legendas, jų sielos patekdavo į nuostabią šalį Valhalą. Vikingai nenorėjo kitokio likimo nei sau, nei savo sūnums.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Pajūrio regionų Skandinavijoje perpildymas, derlingos žemės trūkumas, siekis praturtėti – visa tai atkakliai vertė vikingus palikti gimtąsias vietas. Tai galėjo padaryti tik stiprūs, lengvai ištveriantys nepriteklius ir nepatogumus kariai. Iš kovai parengtų vikingų buvo formuojami būriai, kuriuos sudarė kelios šimtai kariai, besąlygiškai paklūstantys klano vadui ir kunungui-kunigaikščiui. Per visą vikingų epochą šie būriai buvo išimtinai savanoriški.
Mūšio metu vienas karių privalėjo nešti klano vėliavą. Tai buvo labai garbinga pareiga, o vėliavnešiu galėjo tapti tik išrinktasis – buvo manoma, kad vėliava turi stebuklingą galią, padedančią ne tik nugalėti mūšyje, bet ir apsaugoti nešėją nuo sužalojimų. Tačiau kai priešo pranašumas tapdavo akivaizdus, pagrindinė karių užduotis buvo išsaugoti savojo kunungo gyvybę. Tam vikingai apsupdavo jį žiedu ir užstodavo skydais. Jei kunungas vis dėlto žūdavo, jie kovodavo iki paskutinio kraujo lašo šalia vado kūno.
Ypatinga drąsa pasižymėjo berserkai (skandinavų mitologijoje – galingi, nevaldomi karžygiai). Jie nepripažino šarvų ir veržėsi į priekį „kaip pamišę, kaip išprotėję šunys ir vilkai“, keliaudami siaubą priešo kariams. Jie mokėjo save įvesti į euforinę būseną ir, prasiverždami pro priekinę priešų gretą, suduodavo galingus smūgius, ir kovojo iki mirties Odino vardu. Mūšiuose užgrūdinti vikingai, kaip taisyklė, laimėdavo tiek jūroje, tiek sausumoje, pelnydami nenugalimųjų šlovę. Visur iki dantų ginkluoti būriai veikė maždaug vienodai – jų desantas užklupdavo miestus ir kaimus netikėtai.
Taip buvo 793-ais metais „šventojoje“ Lindisfarno saloje prie rytinės Škotijos pakrantės, kur vikingai apiplėšė ir nusiaubė vienuolyną, laikytą vienu didžiausių tikėjimo centrų ir piligrimų lankoma vieta. Tokia pati lemtis netrukus ištiko dar keletą žinomų vienuolynų. Pakrovę savo laivus bažnyčios turtais, senovės plėšikai išplaukė į atvirą jūrą, kur jiems negrasino joks persekiojimas. Taip pat kaip ir viso krikščioniško pasaulio prakeiksmai.
Po ketvirčio amžiaus vikingai sutelkė dideles pajėgas, kad užpultų Europą. Nei atskirtos salų karalystės, nei tuo metu susilpnėjusi Karolio Didžiojo Frankų imperija negalėjo jiems rimtai pasipriešinti. 836 m. jie pirmą kartą nusiaubė Londoną. Po to šeši šimtai karo laivų apgulė Hamburgą, kuris nukentėjo taip smarkiai, kad vyskupai turėjo persikelti į Brėmeną. Kenterberis, antrą kartą Londonas, Kelnas, Bonas – visi šie Europos miestai buvo priversti dalytis savo turtais su vikingais.
866 m. rudenį laivai su dvidešimčia tūkstančių karių priplaukė prie Britanijos krantų. Škotijos žemėse vikingai-danai įkūrė savo valstybę Denlą (Danijos teisės juostą). Ir tik po dvylikos metų anglosaksai atgavo laisvę.
885 m. normanams spaudžiant buvo užimtas Ruano miestas, po to vikingai vėl apgulė Paryžių (iki tol jis jau tris kartus buvo apiplėštas). Šį kartą prie jo sienų iš septynių šimtų laivų išsilaipino apie keturiasdešimt tūkstančių karių. Gavę išpirkos pinigus, vikingai pasitraukė į šiaurės vakarų šalies dalį, kur daugelis jų apsigyveno visam laikui.
Po dešimtmečių plėšikavimo, nepageidaujami šiaurės svečiai suprato, kad pelningiau ir paprasčiau apmokestinti europiečius duokle, nes šie buvo laimingi galėdami išpirkti savo laisvę. Viduramžių kronikos liudija, kad nuo 845-ų iki 926-ų metų frankų karaliai trylika kartų sumokėjo atėjūnams apie septyniolika tonų sidabro ir beveik tris šimtus kilogramų aukso.
Tuo metu vikingai vis toliau žengė į pietus. Jų antpuoliai teko Ispanijai ir Portugalijai. Šiek tiek vėliau buvo apiplėšti keli miestai Afrikos šiaurinėje pakrantėje ir Balearų salos. Pagonys taip pat išsilaipino vakarų Italijoje ir užėmė Pizą, Fiesolę bei Luną.
IX–X a. sandūroje krikščionys vis dėlto surado silpnąsias vietas vikingų kovos taktikoje. Pasirodo, jie buvo nepajėgūs ilgai gyventi apgulties sąlygomis. Frankų karaliaus Karolio Plikojo įsakymu upės buvo užtvertos grandinėmis, o jų žiočių vietose pastatyti tvirti tiltai, prie miestų įėjimų iškasti gilūs grioviai ir pastatyti iš storų rąstų užtvaros. Maždaug tuo pačiu metu Anglijoje pradėtos statyti specialios tvirtovės – burgai. Dėl to piratų antpuoliai vis dažniau baigdavosi jiems liūdnai. Sunaikinti mitą apie jų nenugalimumą pavyko, be kitų, ir Britanijos karaliui Alfredui, kuris prieš „jūrų drakonus“ išleido aukštesnius laivus, kurių vikingai negalėjo užgrobti su įprastu lengvumu. Tada prie pietinės Anglijos pakrantės buvo sunaikinta iš karto dvi dešimtys normanų karo laivų. Smūgis, suduotas vikingams jų gimtojoje stichijoje, buvo toks atšaldantis, kad po jo plėšimai pastebimai sumažėjo. Vis daugiau jų atsisakė vikingų gyvenimo būdo. Jie apsigyveno užkariautose žemėse, statė namus, ištekino dukteris už krikščionių ir grįžo prie valstiečių darbo. 911 m. frankų karalius Karolis III Paprastasis padovanojo Ruano miestą su aplinkinėmis žemėmis vienam iš šiaurės gyventojų vadų – Rolonui, suteikdamas jam hercogo titulą. Ši Prancūzijos sritis iki šiol vadinama Normandija arba normanų šalimi.
Tačiau svarbiausias lūžis vikingų epochoje buvo Norvegijos karaliaus Haraldo Mėlyndančio priėmimas krikščionybės 966-ais metais. Po jo, didėjant katalikų misionierių įtakai, daugelis karių buvo pakrikštyti. Vikingų karo kronikos paskutiniuose puslapiuose užrašytas 1066-ais jų užgrobtas karališkasis Anglijos sostas ir 1130-ų normano Rodžerio II įžengimas į Sicilijos karaliaus sostą. Rolono palikuonis hercogas Vilhelmas Užkariautojas trimis tūkstančiais laivų perplukdė iš žemyno į Albioną trisdešimtį tūkstančių karių ir du tūkstančius arklių. Gastingo mūšis baigėsi jo visiška pergale prieš anglosaksų monarchą Haroldą II. O naujai pakrikštytas krikščionis riteris Rodžeris, pasižymėjęs kryžiaus žygiais ir kovose su saracėnais, su Romos popiežiaus palaiminimu suvienijo vikingų valdas Sicilijoje ir Pietų Italijoje.
Nuo neskaitlingų piratų būrių antpuolių iki monarchinės valdžios užgrobimo – tokia yra karingų šiaurės gyventojų kelionė nuo primityvios laukinės gyvensenos iki feodalizmo.
Žinoma, vikingai nebūtų pelnę savo niūrios šlovės, jei nebūtų turėję geriausių to meto laivų. Kariūnų „jūrų drakonų“ korpusai buvo puikiai pritaikyti plaukioti neramiuose šiaurės jūrose: žemi bortai, grakščiai pakeltas laivapriekis ir tvirtas laivagalis; laivagalio šone – stacionarus vairas; raudonomis arba mėlynomis juostomis arba langeliais dažytos šiurkštaus audeklo burės buvo pritvirtintos prie stiebo, buvusios erdvaus denio viduryje. Tokio tipo prekybiniai ir kariniai laivai, daug galingesni, nors ir mažesni už graikų ir romėnų, buvo gerokai pranašesni manevringumu ir greičiu. Laikas padėjo realiai įvertinti jų pranašumą. XIX a. pabaigoje archeologai pietų Norvegijoje kapinyne rado gerai išsilaikiusį trisdešimt irklų drakarą (skaitykite apie jį čia.). Pastatę jo tikslią kopiją ir išbandę ją vandenyno vandenyse, specialistai padarė išvadą: esant smarkesniam vėjui, vikingų laivas su burėmis galėjo pasiekti beveik dešimt mazgų greitį – tai pusantro karto daugiau nei Kolumbo karavelės, plaukdamos į Vakarų Indiją, tiesa, po daugiau nei penkių šimtmečių…
