Žmonijos istorijoje yra tūkstančiai archeologinių mįslių, kurios iki šiol nėra išspręstos. Šioje apybraižoje paminėsime kai kurias jų. Tai ir prarasti labirintai, ir milžiniški akmenų geoglifai, sudėti su stebinančiu tikslumu, savo paslaptingumu žavinčios statulėlės ir milžiniški akmeniniai rutuliai. Galbūt kada nors bus rasti atsakymai į šiuos archeologų užduodamus klausimus.
Senovės Egiptas, Prarastasis labirintas: jei pastatytume visus graikų pastatus, tai pareikalautų daug mažiau pastangų ir išlaidų nei šis labirintas. Net faraonų piramidės yra daug didingesnės nei senovės graikų statiniai. O Prarastasis labirintas pranoksta piramides. Taip manė senovės graikų istorikas Herodotas V a. pr. m. e. Jis aprašė milžinišką šventyklą, sudarytą iš trijų tūkstančių patalpų, padabintų freskomis, graviūromis ir užrašais. Senovės graikai jį vadino Labirintu, garbindami painų labirintą, kurį Dedalas pastatė Kretos karaliui Minui, apgyvendinusiam mitinį Minotaurą. Šiandien iš Herodoto aprašytų šventyklos pastatų nieko neliko. Galbūt jie paslėpti kažkur po žemės sluoksniu. Istorikai dažnai abejoja Herodoto žodžiais, tačiau yra ir kitų senovinių šios šventyklos aprašymų.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Todėl tikrai toks monumentalus statinys galėjo egzistuoti praeityje. Paslaptingojo Labirinto paieškoms buvo surengta Mahatos ekspedicija. Archeologai naudojo pačias naujausias technologijas, kad atskleistų istorijos mįslę. Yra vilties, kad kada nors šis Labirintas bus rastas.
Aleksandro Makedoniečio kapas: šiandien istorikams mįslė yra ir tikroji vieta, kur buvo palaidotas Aleksandras Didysis. Senovės istoriko Diodoro užrašuose teigiama, kad didžiojo karo vado kūnas buvo balzamuotas ir padėtas į sarkofagą, pagamintą iš gryno aukso. Tada, tariamai, jis buvo perkeltas į kitą auksinį sarkofagą ir vežamas vežimu į laidojimo vietą. Pagal senovinius įrašus, ši vieta yra Egipte, Amono šventykloje Sive. Tačiau yra prieštaravimų. Ptolemėjas, Aleksandro Makedoniečio armijos generolas ir jo artimas draugas, pasak senovinių įrašų, sutiko gedulingą kortežą keliaujantį iš Persijos į Egiptą. Jis pasiūlė palaidoti Aleksandrą Didįjį Aleksandrijoje, o ne vežti jį į Sivą. Kas tuo metu vyko, liko nežinoma. Kur yra Aleksandro Makedoniečio kapas, iki šiol lieka istorijos mįslė. Jei jis bus rastas, tai bus didžiausias sensacingas atradimas archeologijoje.
Peru, paslaptingieji Naskos hieroglifai: nuvažiavus keturis šimtus kilometrų į pietus nuo Limos, sausringame Peru slėnyje galima pamatyti paslaptingus hieroglifus. Jie užima keturių šimtų penkiasdešimties kvadratinių kilometrų plotą. Tai didžiausia archeologijos mįslė. Įspūdingas ne tik jų dydis, bet ir ištisumas bei gamtinės sąlygos. Hieroglifuose gerai matomi gyvų būtybių, augalų ir geometrinių figūrų atvaizdai, kurių ilgis siekia kelis kilometrus. Visus Naskos hieroglifus galima pamatyti tik iš didelio aukščio. Todėl istorikams kyla daug klausimų, kas galėjo sukurti tokius didingus atvaizdus ir kam jie buvo skirti.
Požeminiai miestai ir tuneliai: įvairiose planetos vietose skirtingu laiku buvo aptikti požeminiai tuneliai ir netgi ištisos gyvenvietės. Didžiausia požeminė gyvenvietė buvo rasta Turkijoje. Ji yra Kapadokijoje. Derinkuju susideda iš aštuonių lygių, kurių gylis siekia aštuoniasdešimt metrų. Iš miesto į paviršių veda daugiau nei šeši šimtai tunelių. Egipte, Gizos plynaukštėje, taip pat yra didžiulis požeminių tunelių tinklas. Jame yra daug dirbtinių urvų ir tunelių, praėjimų ir net upelių. Gvatemaloje, po majų piramidėmis Tikalėje, buvo įrengti aštuonių šimtų kilometrų ilgio tuneliai.
Praėjusio amžiaus pabaigoje Kinijoje buvo aptiktos dvidešimt keturi dirbtiniai urvai. Įspūdinga tai, kad jas iškasant reikėjo iškelti į paviršių apie trisdešimt šešis tūkstančius kubinių metrų akmenų. Europoje, daugelyje jos dalių, archeologai taip pat aptiko požeminius tunelius, priskiriamus akmens amžiui. Daugelyje tautų yra legendų ir mitų, susijusių su požeminiais miestais. Jų yra ir Amerikos tautų, ir Kinijos gyventojų, ir europiečių. Tačiau archeologai neturi jokių duomenų, kas ir kada pastatė šiuos miestus ir tunelius po žeme.
Malta, garso efektai Hipogejoje: Maltoje yra UNESCO saugomas objektas. Tai Hipogeja Hal-Saflieni, seniausia priešistorinė požeminė šventykla pasaulyje. Šis statinys apgaubtas paslapties. Nė vienas istorikas nežino, kam priklauso ten rastos pailgos kaukolės. Be to, šventykloje vyksta paranormalūs reiškiniai. Tačiau labiausiai tyrėjus iš viso pasaulio traukia akustiniai efektai, vykstantys požeminiuose Hipogejos kambariuose. Mokslininkai mano, kad Hipogeja iš pradžių buvo orakulų šventovė. Todėl iš kalkakmenio iškaltą unikalią kamerą pavadino „Orakulo salė“. Joje ištartas žodis kelis kartus sustiprėja. Žmonės sako, kad stovėti Hipogejoje yra tas pats, kas stovėti didžiuliame varpe. Garsas atsiliepia visuose organuose, audiniuose, kauluose ir ausyse. Lieka klausimas, ar tai buvo padaryta tyčia ir kam reikėjo tokios sustiprinto garso amplitudės. Ar senovės statybininkai turėjo specialių žinių šiuo klausimu, ar toks efektas buvo pasiektas atsitiktinai?
Bolivija, Puma Punku: senovės pasaulio akmeniniai statiniai stebina medžiagų apdirbimo tikslumu. Tokiu archeologiniu paminklu yra senovės miestas Puma Punku Bolivijoje. Jis buvo pastatytas maždaug prieš septyniolika tūkstančių metų. Jo pastatai akmeniniai. Atrodo, kad akmenys buvo apdirbti deimantiniais įrankiais. Didžiuliai aštuonių šimtų tonų svorio blokai stovi idealiai tiksliai, kraštas prie krašto, sukibę vienas su kitu be jokių tvirtinimo elementų. Mokslininkus stebina tai, kaip senovės žmonės galėjo padaryti tokius tikslius pjūvius be aukštos precizinės technikos.
Laosas, megalitinių indų lyguma: ši lyguma Laose vadinama Siangkchuang lyguma. Tai taip pat labai paslaptinga Žemės vieta. Didžiuliai akmeniniai indai buvo atrasti 1930 m. Šių statinių amžius siekia geležies amžių. Iš viso lygumoje rasti trys tūkstančiai akmeninių indų, kurių aukštis siekia iki trijų metrų. Vienas toks indas sveria keletą tonų. Didžioji dalis indų pagaminti iš smiltainio, bet yra ir granito bei kalkakmenio indų. Mokslininkai mano, kad senovės žmonės milžiniškiems indams gaminti naudojo geležinius įrankius, pavyzdžiui, kaltus. Kam buvo naudojami šie indai, lieka paslaptis.
Kosta Rika, milžiniškos sferos: daugelis iš jūsų prisimena sceną iš filmo, kur milžiniška sfera rieda ant Indianos Džounso. Tačiau tokios sferos nėra tik filmo autorių fantazijos vaisius. Tokie akmeniniai rutuliai buvo rasti 1940 m. Kosta Rikos džiunglėse. Iš viso buvo rasta trys šimtai tokių rutulių. Kiekvienas rutulys sveria apie šešiolika tonų. Didžiausias rutulys yra apie pustrečio metro skersmens, o mažiausias yra krepšinio kamuolio dydžio.
Rutuliai pagaminti iš kieto magminio akmens. Ekspertai iki šiol nesupranta, kam buvo skirti šie statiniai ir kokiai civilizacijai jie priklauso. Taip pat paslaptimi lieka ir jų gamybos būdas. Gali būti, kad medžiaga jiems buvo gaunam karjere, esančiame už pusšimčio mylių nuo rutulių. Apie šiuos rutulius neišliko jokių įrašų, mitų, legendų ar kitų istorinių liudijimų. Apie jų kilmę nieko nežino ir Kosta Rikos vietiniai gyventojai. Taip pat neaišku, kam jie buvo naudojami.
Europa, Veneros figūrėlės: archeologai visoje Europoje rado priešistorines nuogų moterų statulėles. Šiandien žinoma apie du šimtus tokių figūrėlių. Visos jos panašios: turi dideles krūtis ir pilvą, putlias formas, plačius klubus, siaurėjančius į apačią. Visos šios skulptūrėlės buvo sujungtos į vieną pavadinimą „Veneros figūrėlės“, senovės graikų deivės, kurios kontūrus jos primena, garbei. Archeologai turi keletą versijų apie šių radinių reikšmę. Pasak vienos jų, tai vaisingumo simbolis, pasak kitos – konkrečių moterų, gyvenusių akmens amžiuje, portretai. Galbūt to meto žmonės taip įsivaizdavo moteriško grožio etalonus. Yra ir versija, kad statulėlės atliko religinių ikonų vaidmenį.
