Daugelis mano, kad viduramžiai buvo nevilties laikotarpis, kai buvo sunaikintos Romos imperijos naujovės, nutrūko siekis žinių ir tyrimų. Viduramžių Europa vaizduojama niūria atmosfera ir visuotiniu nepasitenkinimu. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad tais laikais buvo pakankamai optimizmo ir pažangos, namai ir pastatai buvo ryškiai padažyti, tik laikui bėgant jie prarado ryškius pigmentus. Šiuolaikinius tyrinėtojus labai nustebino tai, kad viduramžiais apšvietimas buvo pakankamai geras. XIV a. veiksmingas apšvietimas buvo prieinamas ne tik feodalams, bet ir varguoliams.
Tuo metu britų valstiečiams apšvietimas buvo gausus, prieinamas ir nemokamas. Žemdirbiai turėjo labai ekonomišką apšvietimo būdą. Jie naudojo nendres, kurių buvo pakankamai daug laukinėje gamtoje daugelyje Britanijos regionų. Nendrės buvo renkamos kaip derlius, tada džiovinamos, nuimant viršutinį sluoksnį. Likdavo tik kieta šerdis.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Ji ir buvo elementarus dagtis. Tada šerdis buvo įmirkomos lydytais gyvuliniais taukais, kurie taip pat buvo prieinami viduramžių valstiečiams. Viduramžiais gyvulininkyste užsiiminėjo žemesniosios klasės. Kai taukai išdžiūdavo, šerdis tapdavo lengvai užsidegančiu šviesos šaltiniu. Viduramžių Europos valstiečio namuose buvo tiek šviesos šaltinių, kiek jis norėjo. Tai buvo lengva dėl didelio komponentų, reikalingų tokiems paprastiems šviestuvams pagaminti, gausos.
Riebalai viduramžiais buvo naudojami ne tik nendrinių šviestuvų gamybai. Jie buvo būtinas ingredientas viduramžių šviesai uždegti. Taukai buvo naudojami ir viduramžių žvakių gamybai. Buvo perdirbami karvių, avių, ožkų taukai.
Jų gabaliukai buvo lydomi iki skystos konsistencijos, o tada atšaldomi. Kietėjant susidarydavo kreminės baltos spalvos kieta medžiaga. Iš taukų valstiečiai formavo žvakes. Jie įmerkdavo į išlydytus taukus vilnos arba lino dagtį, o tada formavo žvakes. Kai taukai ant siūlo sukietėdavo, jį vėl įmerkdavo į išlydytą masę. Taip kartodavo keletą kartų, kol susiformuodavo didelė taukų žvakė.
Taukų žvakes buvo sunku gaminti dideliais kiekiais, nes ne visada buvo pakankamai riebalų. Tam reikėjo paskersti kelis gyvulius iš karto. Todėl namai dažniausiai buvo apšviečiami nendrėmis arba natūralia šviesa iš židinio. Taukinių žvakių gamyba buvo brangus procesas, nes reikėjo skersti gyvulius.
Be to, taukų žvakės skleidė specifinį nemalonų kvapą. Degdamos jos išskirdavo daug dūmų ir suodžių, kurie nusėdavo ant aplinkinių daiktų, sienų, lubų, užuolaidų ir pan. Viskas aplink tapdavo juoda. Vis dėlto, taukinės žvakės buvo nepaprastai naudingas apšvietimo prietaisas pasaulyje, kur nebuvo elektros ir žibalo. Taukinė žvakė degė ryškiau ir ilgiau nei nendrinė.
XIV a. Europos aukštuomenėje taip pat buvo naudojamos žvakės. Tačiau jos nebuvo smirdančios ir dūminės kaimiečių taukinių žvakių versijos. Pasiturintys žmonės turėjo prieigą prie bičių vaško. Tai buvo švaresnė ir efektyvesnė medžiaga žvakių gamybai, tačiau ji buvo ir brangesnė. Bičių vaškas buvo ryškiausia deganti medžiaga viduramžiais. Jis degė ilgiau nei taukai ir skleidė ryškesnę šviesą. Tai buvo svarbu prabangiuose namuose. Tokios žvakės mažiau dūmino ir negadino interjerą.
Taip pat vaškinės žvakės buvo labai populiarios tarp kunigų. Jiems tai buvo vienintelė apšvietimo forma, kurią leido bažnyčia. Dvasininkai nenorėjo matyti Kristaus atvaizdo juodo nuo gyvūnų kūno degimo suodžių. Bičių vaško žvakių šviesa buvo ryški ir maloni. Jos buvo prilyginamos šventumui, todėl tokios žvakės buvo naudojamos šventovėse. Dvasininkai manė, kad bičių vaškas yra natūralus medžiaga, kurią gamina tik darbininkės bitės, o jos, kaip žinoma, nesiporuoja su motinėlėmis. Dėl šios priežasties viduramžių vienuolynuose buvo laikomos bitės.
Bičių vaško žvakės buvo gana brangus prabangos daiktas, kuriuo naudojosi bajorai ir dvasininkai. Tačiau jos nebuvo retenybė daugumai viduramžių Britanijos gyventojų. Jos buvo gaminamos įvairiais būdais, kurie skyrėsi kokybe ir efektyvumu. Apšvietimo kūrimas viduramžiais buvo paprastas procesas, lengvai prieinamas gyventojams, naudojant paprastus ingredientus.
Be žvakių, nuo IX iki XVI a. namai buvo apšviečiami ne tik žvakėmis. Šviesa sklido iš židinių, fakelų, žibintų. Žibintai buvo gaminami iš medžio, apvynioto riebalais įmirkytomis skiautėmis. Jie buvo įdedami į metalinius laikiklius. Taip pat į žibintus buvo įdedamos žvakės metaliniuose rėmuose. Tačiau tai jau buvo vėlyvuoju viduramžių laikotarpiu. Pilies ir rūmų žvakės buvo statomos ant specialių metalinių konstrukcijų, kurios grandinėmis buvo pakeliamos iki lubų.
Dar vėlyvuoju viduramžių laikotarpiu buvo naudojamos aliejinės lempos, kurios buvo statomos ant stalviršių. Jos buvo labai paprastos konstrukcijos, naudojamos vargšų namuose, o turtingų namuose turėjo sudėtingus heraldinius papuošimus. Viduramžių Europoje buvo ir sieniniai šviestuvai, nukreipti į viršų. Šviestuvai ir žvakidės buvo kaldinami iš geležies.
Viduramžiški namai buvo apšviečiami specialiais aliejiniais šviestuvais, kurie buvo išrasti dar graikų-romėnų laikais. Jie buvo plačiai paplitę Rytų Europoje, pavyzdžiui, Bulgarijoje. Buvo gaminami keramikiniai indai, į kuriuos buvo pilamas aliejus, kuris degdamas skleidė šviesą.
Rūmai Rytų Europoje buvo apšviečiami deglais (plonais ilgais pagaliukais), kurie buvo įdedami į deglo laikiklį ir uždegami viename gale. Po degančiu galu buvo pastatytas specialus indas su vandeniu, kad į jį kristų degančios anglies gabaliukai. Tai buvo daroma siekiant išvengti gaisro. Deglai turėjo būti specialiai obliuoti. Rytų Europoje, kaip ir Vakarų Europoje, žvakės taip pat buvo plačiai paplitusios.
Be gyvenamųjų namų, viduramžiais pradėtos apšviesti ir gatvės. Pirmasis gatvių apšvietimas atsirado XVI a. Paryžiuje. Miestų gatvėse pradėjo statyti žibintus, kurie tarnavo kaip navigacijos orientyrai. Žibintai buvo tvirtinami ant virvių virš gatvių arba prie namų sienų. Juos uždegdavo specialūs žmonės – žibintininkai, kurie dažniausiai buvo paaugliai berniukai.
