Senovinis Italijos miestas Luka viduramžiais atliko tą pačią funkciją kaip Palestinos Jafa. Jei pastarojoje susitikdavo piligrimai, keliaujantys į Jeruzalę, tai Lukoje susikirsdavo keliai į Romą, Parmą, Pizą, Florenciją ir toliau į Apulijos jūrų uostus. Per miestą ėjo pagrindinė to meto transporto arterija – Via Francigena. Per jį, bet priešinga kryptimi, piligrimai keliavo į kitą ne mažiau žinomą ir svarbią šventovę – Iberijos pusiasalio Santjago de Kompostela.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Mažasis Altopašo miestelis netoli Lukos buvo šio didžiulio kelio infrastruktūros dalis, teikdamas piligrimams laikinas pastoges ir maistą. Kelionė po šventas vietas buvo visai nesaugi. Dar nežinoma, kurie buvo drąsesni – riteriai, vieni metęsi į saracėnų minias, ar piligrimai, ginkluoti tik savo tikėjimu, išvykstantys į tolimas keliones, žinant, kad kelyje jų laukia badas, šaltis, ligos ir… plėšikai. Kraujo ištroškę ir negailestingi, jie siaubingai lengvai siuntė geruosius krikščionis pas protėvius. Bažnyčia netekdavo finansinių įplaukų, kurias atnešdavo piligrimų minios. Be to, žmonės prarado tikėjimą ir viltį šventųjų užtarimu, nes šie negalėjo užtikrinti jų saugumo net kelionėje pas juos. O tai buvo rimtesnis nuostolis nei finansinis.
Nuo X a. buvo bandoma spręsti šią bėdą. Atsirado daugybė religinių ir pasaulietinių bendruomenių, kurių pagrindinis uždavinys buvo piligrimų apsauga. Karinė pagalba buvo papildyta medicinine pagalba. Taip atsirado ligoninės arba hospisai. Iš pradžių ši veikla nebuvo reglamentuota, be to, jos mastas buvo akivaizdžiai vietinis ir menkai dokumentuotas.
Ir štai XI a. pradžioje Altopaše buvo įkurtas Tau riterių ligoninės ordinas. Tiksli įkūrimo data nežinoma, bet 1084 m. rugpjūčio 2 d. šis ordinas jau gavo dovanų konkretų hospisą, esantį „vietoje, vadinamoje Teupascio“. Pavadinimas kilęs iš ordino emblemos, kuri yra „Tau” raidės formos. Šį ženklą iki šiol galima pamatyti Altopaše, šv. Jokūbo bažnyčios varpinėje.
Miestas tapo jų būstine. Ženklas turi vertikalų smailą galą, kuris, kai kurių tyrinėtojų nuomone, primena Kristaus kančios vinį, o kitų – piligrimų lazdą. Beje, Tau ženklas labiau atitinka kryžiaus, naudoto Kristaus laikais, formą, nei įprastas kryžius. Tokį patį dygliuotą ženklą vėliau galima pamatyti ir kai kuriuose tamplierių ordino magistrų antspauduose. Tau ordino antspauduose, be paties ženklo, yra ir kriauklių atvaizdai. Tai taip pat yra vienas piligrimystės simbolių. Tokias kriaukles rinkdavo piligrimai Santjago kelyje. Tau ženklą savo simbolikoje taip pat naudojo Šv. Antano ligoninės brolija ir pranciškonai.
Išlikę dokumentiniai įrodymai, iš kurių galima daryti išvadą, kad iki to laiko, kai ordinas tapo karinis, jis jau egzistavo svečių namų pavidalu. Tai matyti iš 1154 m. popiežiaus Anastasijaus IV bulės, kurioje jis mini kai kurias dešimtines, suteiktas Altopašo ligoninei vyskupo Anzelmo, kuris nuo 1073 iki 1081 m. valdė Lukos vyskupiją. Visa tai primena Jeruzalėje įkurto hospitalierių ordino istoriją.
Ordino įkūrėjų vardai nežinomi, tačiau žodinė tradicija tą priskiria dvylikos riterių iš Lukos grupei. Skaičius dvylika, matyt, turėtų būti suprantamas grynai simboliškai, pagal Kristaus mokinių skaičių. Toks motyvas dažnai buvo naudojamas steigiant bažnyčias, ligonines ir prieglaudas. Altopašo ligoninė buvo skirta šv. Jokūbui, tapusiam ordino globėju. Netrukus prie jo prisijungė šventieji Elijus ir Kristoforas, taip pat laikomi piligrimų globėjais.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ordino įkūrimą padėjo garsioji Matilda Kanosietė – ištikima popiežiaus Grigaliaus VII draugė ir bendražygė jo kovoje dėl investitūros. Tai buvo bene vienintelė moteris to laikotarpio, asmeniškai vadovavusi karo veiksmams. Kita tokia moteris, tikriausiai, buvo tik Žana d’Ark.
Keista, bet šis ordinas gavo savo statutą tik 1239 m. popiežiaus Grigaliaus IX įsakymu. Tarsi atgaline data. Pagrindu buvo paimtas Jeruzalės brolijos hospitalierių statutas, kuris apėmė 96-is straipsnius. Kaip ir visi panašūs statutai, jis aiškiai reglamentavo visus ordino veiklos aspektus. Ordino nariai buvo suskirstyti į brolius pasauliečius, brolius kunigus, diakonus, hipodiakonus, klerikus ir brolius riterius. Ordinas buvo vienas pirmųjų, priėmusių į savo gretas moteris, tiesa, su sąlyga, kad jos gyvens atskirai nuo narių-brolių. Jų oficialia uniforma buvo sutana ir tamsus apsiaustas, ant kurio buvo prisiūtas baltas Tau kryžius. Riteriai galėjo nešiotis kardą tik piligrimų apsaugos tikslais. Didysis magistras likdavo pareigose visą gyvenimą. Jį rinkdavo komisija iš dvylikos vienuolių, kurie, savo ruožtu, buvo renkami trijų narių komiteto: bažnyčios prioro, brolis-riterio ir brolio-pasauliečio.
Pagalba piligrimams ir svetingumas buvo reglamentuoti ne menkiau griežtai. Šiems tikslams buvo išlaikomi keturi gydytojai ir du pasaulietiniai chirurgai (vienuoliams nebuvo leidžiama užsiimti chirurgija). Specialistai buvo atidžiai atrenkami, kad galėtų susidoroti su tuo metu labiausiai paplitusiomis ligomis ir ekstremaliomis situacijomis, su kuriomis susidurdavo keliautojai. Tai buvo įvairios žaizdos, opos ir lūžiai.
Ordenis sparčiai plėtėsi, gaudamas vis naujų aukų ir privilegijų. XI–XII a. jis jau turėjo daug dvarų visoje Italijoje, vietovėse, kurias kerta Via Francigena. Daugiausia jų buvo Toskanoje, tarp Lukos, Prato, Pistojos, Pizos ir Volteros. Netrukus ordino šlovė peržengė Italijos sienas – 1180 m. buvo įkurtas namas Paryžiuje, netoli miesto sienų (dabar Sen Žako gatvė). Šiuo metu šioje vietoje stovi Sen Žako du O-Pa bažnyčia. Ordinas taip pat turėjo filialus Ispanijoje (Astorgoje, Pamplonoje ir Tortosoje), Vokietijoje ir Anglijoje.
XIII a. Tau riterių ordinas pasiekė savo klestėjimo ir turtingumo viršūnę, o nuo kito amžiaus prasidėjo lėtas, bet neišvengiamas nuosmukis. Iš dalies tai buvo susiję su Via Francigena kelio svarbos praradimu, įvykusiu po popiežiaus rezidencijos perkėlimo į Avinjoną, dėl ko sumažėjo piligrimų kelionių į Romą intensyvumas. Lemiamą smūgį sudavė vidaus karai, kilę Toskanoje tarp Pizos, Lukos ir Florencijos. Dėl to Altopašas – pagrindinė ordino rezidencija – tapo karo veiksmų centru. Kai 1339 m. Florencija galutinai nugalėjo ir tuo sunaikino Via Francigena reikšmę, ordinas galutinai prarado savo svarbą. Vis dėlto jis išsilaikė iki 1587 m., kai buvo išformuotas popiežiaus Siksto V. Jo turtas buvo perduotas Šv. Stepono ordinui, kurį tuo metu Toskanoje įkūrė Medičiai.
Tyrinėjant šio ordino istoriją, galima pastebėti vieną keistenybę – ordinas buvo abejingas Šventajai Žemei. Iš tiesų, šie Tau riteriai galėjo sėkmingai vykdyti jiems patikėtas pareigas keliuose į Jeruzalę dar prieš tamplierių atsiradimą. Juk tuo metu jie jau buvo visiškai savarankiška kovinė grupuotė. Ir jie taip pat galėjo teikti svetingumo paslaugas, kaip ir jų kolegos iš Amalfio. Ar tikrai Tau riterių akyse Santjago de Kompostela buvo svarbesnė už Kristaus Kapo šventovę?
Nors galbūt nėra nieko keisto ir riterių, įkūrusių tamplierių ordiną, bendruomenė yra tik ordino Tau filialas Palestinoje? Beje, italai mano, kad Hugas de Pajenas buvo kilęs iš Kampanijos regiono pietų Italijoje. Jo vardas buvo Ugo de Pagani. Šią versiją patvirtina laiškas, kurį 1103 m. Paletinos tamplierių magistras parašė savo tėvui Nočerui de Paganiui. Taigi, tamplierių pirmtakų paslaptis lieka neatskleista. Tačiau tai, kad Tau riteriai buvo tamplierių pirmtakai, nekelia jokių abejonių.
