Tamplierių ordino „ofšorinė zona“ apėmė didelę dalį Mažosios Azijos. Religingieji kariai nemokėjo mokesčių ir nesidalijo trofėjais su bažnyčia, laisvai disponuodami kryžiaus žygių grobiu. „Vargšai Kristaus kariai“ laikui bėgant tapo mikliais verslininkais. Jie teikė paskolas, meistriškai apeidami draudimą priskaičiuoti palūkanas. Už atlygį saugojo vertybes savo tvirtovėse. Skolino pinigus karaliui, jei šis neturėjo iš ko išlaikyti meilužes. Sunkiu metu pagalbos į tamplierius kreipėsi pats Romos popiežius. 1307-ais galingas ordinas buvo sunaikintas. Kur gi dingo jo turtai?
Jei viduramžių Europos gyventojas svajojo apie lobius, jam neabejotinai didžiausią susidomėjimą kėlė tamplierių tvirtovės. Čia buvo saugomas auksas, sidabras ir kiti laimikiai, prisiplėšti kryžiaus žygiuose. Tiesa, lobynai buvo kruopščiai saugomos, ir paprastas mirtingasis negalėjo pasiekti trokštamus lobius. „Vargšai Kristaus ir Saliamono šventyklos kariai“ laikui bėgant tapo turtingais žemvaldžiais. Jiems priklausė prabangios pilys įvairiose Europos vietose.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Tamplierių grobiai buvo įspūdingi: pavyzdžiui, 1204 m. kryžiuočių ordinas nusiaubė Konstantinopolį, ten ieškodami vertybių riteriai netgi iškasė aukštų pareigūnų kapus. Siekdami atlikti Dievui malonų darbą, monarchai ordinui skyrė žemės sklypus, miestiečiai – patalpas, o kaimo gyventojai – gyvulius ir grūdus. Vien XII a. Paryžiuje tamplieriai kontroliavo iki trečdalio miesto įstaigų. Vietiniai gyventojai dažnai palikdavo tamplieriams saugoti vertingus daiktus už užstatą. Be to, už atlygį karingieji šventeivos prižiūrėdavo savo bendražygių turtą, kai šie išvykdavo į žygį. Tačiau riteriai ne visada sugrįždavo gyvi ir sveiki, tad tokiais atvejais jų turtas atitekdavo saugotojui.
Tamplierių „verslas“ vystėsi keliomis kryptimis. Pagrindine tapo paskolos. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis pasiskolino iš tamplierių pusę milijono frankų, kad galėtų surengti savo dukters Blankos vestuves. Tačiau buvo viena kebli aplinkybė. Romos imperija draudė skaičiuoti palūkanas, grasindama ekskomunikavimo (atskyrimo nuo bažnyčios) arba išvarymo iš valstybės bausme. Tamplieriai apeidavo šiuos draudimus, dirbtinai didindami paskolos sumą, naudodamiesi klientų paslaugomis arba gaunami iš jų dovanas. Jie kruopščiai tvarkė dokumentus, visi dokumentai buvo rengiami dviem egzemplioriais.
Finansinių pasiekimų aušroje ordinas ėmė dešimtį nuošimčių metinių palūkanų, vėliau palūkanos padidėjo. Jei pinigai „dingdavo“ grįžtant, skolininkui buvo skiriama bauda – nuo pusės iki visos pasiskolintos sumos. Daugelis žmonių teikė pirmenybę tamplierių paslaugoms, nes žydų lupikautojai verslą vykdė mažiau palankiomis sąlygomis. Paprastai jie dirbo su smulkiais klientais ir ėmė iki keturiasdešimties nuošimčių palūkanas. Alternatyvą siūlė italų skolintojai, bet ir šiuo atveju palūkanų norma buvo aukšta. Italijoje buvo populiarios jūrų paskolos: pirklys paimdavo tam tikrą sumą, ir grąžindavo ją su palūkanomis, grįžęs į uostą. Jei plaukimas buvo pavojingas, palūkanos padidėdavo iki penkiasdešimties nuošimčių. Plaukiodamas pirklys galėjo prarasti visus savo pinigus dėl audrų ar jūrose siautusių plėšikų, todėl jūrinės paskolos buvo susijusios su didele rizika.
Tamplieriai veikė pažangiau nei jų itališkieji „kolegos“. Pirma, jie atsižvelgė į tai, kad klientas bet kuriuo metu galėjo būti apiplėštas. Antra, jie leido pinigus į apyvartą, didindami savo turtus. Sprendimu buvo atsiskaitymai be grynųjų pinigų – vekseliai. Specialūs ženklai padarė jų padirbinėjimą neįmanomu. Už operacijas vekseliais šventyklos tarnautojai imdavo nedidelį mokestį. Dokumentai buvo įtraukiami į tamplierių „apskaitą“.
Dar vienas tamplierių „verslo projektas“ – kelių saugumo kontrolė. Iš pradžių ordinas buvo įkurtas piligrimų, keliaujančių į Jeruzalę, apsaugai. Keliautojai buvo ginami nuo plėšikų, ir ši paslauga buvo teikiama ne nemokamai: riteriai gaudavo piligrimų ūkio pelną, kol maldininkai buvo išvykę. Taip, viename XII a. pradžios dokumente pasakojama apie paskolą sutuoktinių porai, kuri išvyko į Šventąją žemę. Tamplieriai taip pat užsidirbdavo papildomai, pristatydami skubius laiškus.
Verta paminėti, kad XII–XIII a. Europoje keliautojai įprastai mokėdavo už kelionę, o tamplierių žemėse buvo galima keliauti laisvai. Nepaisant to, riteriai nebuvo mėgstami. Jie turėjo didžiulius turtus ir nemokėjo mokesčių, o vidutinio europiečio gyvenimas buvo panašesnis į baudžiavą, nes buvo privalu mokėti įvairiausius mokesčius. Tarp jų buvo ir labai neįprastų, pavyzdžiui, mokesčiai už nakvynę ir santuoką. Anglijos pavaldiniams ypač pražūtingos buvo karaliaus Ričardo I iniciatyvos. Jo amžininkai monarchui priskyrė cinišką posakį „parduočiau Londoną, jei tik galėčiau“.
Katalikams teko finansuoti kryžiaus žygius. 1188 m. „Saladino dešimtinė“ įpareigojo Prancūzijos ir Anglijos gyventojus atiduoti dešimtadalį kilnojamojo turto ir metinių pajamų riterių žygdarbiams. Nuo mokesčio buvo atleisti tik tie, kurie prisijungė prie kryžiuočių. „Saladino dešimtinė“ gerokai praturtino iždą – vien Anglijoje pavyko surinkti apie septyniasdešimt tūkstančių svarų. 1245 m. Prancūzijos ir Anglijos miestų gyventojai atiduodavo dešimtadalį pajamų kryžiaus žygiams finansuoti. Šie mokesčiai buvo sunki našta amatininkams ir valstiečiams.
Bendradarbiavimas su tamplieriais buvo naudingas aristokratams. Jiems buvo galima perduoti „problemines“ žemes, kurių nuosavybė kėlė grėsmę teismo procesams. Bijodami teisminių ginčų, bajorai perduodavo turtą laikinam naudojimui tamplieriams. Finansinės pagalbos į ordiną kreipėsi, be kitų turtingųjų, ir Romos popiežius Aleksandras III.
Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis buvo skolingas tamplieriams šimtus tūkstančių frankų. Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad jis buvo skolingas ir Romai. Tuo tarpu popiežius Klemensas V buvo susirūpinęs dėl didėjančios ordino įtakos ir jo nepriklausomybės. 1307 m. Prancūzijos monarchas, remiamas popiežiaus, sunaikino tamplierius. Riteriai buvo apkaltinti sukčiavimu, neteisėtais žemės sandėriais, sąmokslu prieš karūną ir orgijomis su paauglių dalyvavimu.
Ordino magistras Žakas de Molė buvo sudegintas ant laužo. Tamplierių turtas buvo konfiskuotas. Pasak kai kurių istorikų, tuo metu oridino iždas buvo tuščias – dalis turto buvo išvežta iš Prancūzijos iškart po proceso pradžios. Argumentuodami savo versiją, tyrinėtojai nurodo į milžinišką aukso kiekį, kuris staiga atsirado Anglijos monarcho rankose. Kiti ekspertai mano, kad ordinas nuo XIII a. vidurio buvo ekonominėje nuosmukio būsenoje. Na, o kai kurie legendų ir lobių entuziastai tamplierių turtų ieško iki šiol – miškuose, pilies rūsiuose, senovinėse bažnyčiose.
