Prieš bemaž šimtą šešiasdešimtį metų rusijos imperija pardavė Aliaską Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Sandoris brendo metų metus: dar 1853-ais Rytų Sibiro generalgubernatorius Muravjovas-Amūrskis pareiškė apie galimą teritorijos pardavimą, motyvuodamas tai būtinybe sutelkti dėmesį Tolimųjų Rytų plėtroje, ir neišvengiamu Aliaskos praradimu ateityje dėl besitęsiančios JAV ekspansijos. Kitos priežastys pardavimui – teritorijos atokumas ir sunkumas ją įsisavinti bei apginti karinio konflikto atveju. 1867 m. kovo 30 d. Vašingtone buvo pasirašyta sutartis dėl Aliaskos pardavimo. JAV atiteko Aliaskos pusiasalis, dešimties mylių pločio pakrantės juosta palei Britų Kolumbijos vakarinį krantą ir keletas salų – bendras teritorijos plotas sudarė daugiau nei pusantro milijono kvadratinių kilometrų.
Jungtinės valstijos už Aliaską sumokėjo virš septynių milijonų dolerių, tai yra gerokai mažiau nei pagarsėjęs trijų aukštų Tvido teismo pastatas Niujorke, kuris buvo statomas maždaug tais pačiais metais ir dėl išlaidų mokesčių mokėtojams kainavo tuziną milijonų dolerių. Kvadratinio kilometro kaina sudarė apie penkis dolerius. Tuo metu tai buvo maždaug vienuolika su puse milijonų rublių – palyginimui, Aliaskos pardavimo metais visos rusijos imperijos biudžetas buvo keturi šimtai keturiasdešimt keturi milijonai rublių.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Galima perskaičiuoti sandorio sumą į auksą. 1834 m. JAV valdžia nustatė dvidešimties dolerių kainą už Trojos unciją, kuri galiojo beveik šimtmetį, ir bet kuris žmogus galėjo iškeisti banknotus į fizinį auksą šia kaina. Taigi, Aliaskos pardavimą galima įvertinti trimis šimtais penkiasdešimčia tūkstančių uncijų aukso: šių metų rugpjūčio vidurio kaina – pusketvirto tūkstančio dolerių už unciją – tai sudarytų apie milijardą ir du šimtus milijonų dolerių.
Aliaska nėra vienintelė teritorija, kurią Amerika įsigijo iš kitų valstybių. Pavyzdžiui, XIX amžiaus pradžioje prezidentas Tomas Džefersonas iš Napoleono Bonaparto už penkiolika milijonų dolerių įsigijo Prancūzijos valdas Šiaurės Amerikoje, kurių plotas viršijo du milijonus kvadratinių kilometrų. XIX amžiaus vidury Gvadalupės-Idalgo sutartimi Amerikai atiteko didelė dalis Meksikos teritorijos – bemaž pusantro milijono kvadratinių kilometrų – kurioje dabar yra Kalifornija, Nevada, Juta ir dar keletas valstijų. Už šią teritoriją JAV sumokėjo irgi penkiolika milijonų dolerių.
Aliaskos pardavimo sandoris buvo kritikuojamas tiek rusijoje, tiek JAV. Imperinės vyriausybės kritikos priežastys yra akivaizdžios: daugelis nebuvo pasirengę pritarti teritorijų atidavimui, net ir už pinigus. Pavyzdžiui, baronas Vrangelis, savo laiku vadovavęs rusijos-Amerikos kompanijai, buvo priblokštas Aleksandro II sprendimu ir atkreipė dėmesį į pranašumus, kuriuos amerikiečiai gaus įsigydami Aliaską, bei į menką už ją gautą sumą.
JAV tolimos ir šaltos Aliaskos vertė atrodė abejotina, o jos pirkimo sąlygos – itin nepalankios. Sklandė gandai, kad norėdamas sudaryti sandorį, Rusijos pasiuntinys baronas Steklus turėjo duoti kyšius Amerikos senatoriams.
Valstybės sekretorius Viljamas Henris Sjuardas ir prezidentas Endriu Džonsonas buvo griežtai kritikuojami spaudoje už sprendimą pirkti Aliaską – netgi buvo teigiama, kad tokios žemės „nereikia imti net dykai“. Naujai įsigyta teritorija buvo vadinama įžeidžiais epitetais: „Sjuardo šaldytuvu“, „Džonsono baltųjų lokių sodu“ ir „rusijos ruonija“ (savotiška „rusijos ruonių žeme”).
Jei carinė vyriausybė būtų žinojusi apie naudingųjų iškasenų telkinių Aliaskoje dydį, tikriausiai būtų išvis atsisakiusi juos parduoti arba užsiprašytų aukštesnę kainą. Tačiau XIX a. viduryje pagrindinė regiono vertybė buvo kailiai, kurių gavyba išseko kartu su rusų mentalitetui būdingu, grobuonišku kailinių gyvūnų išnaikinimu. Be to, net nepaisant kailių vertės, kailių verslu užsiėmusi rusijos-Amerikos kompanija buvo nuostolinga: logistika ir atšiaurus klimatas smarkiai brangino verslą.
„Vienintelis verslas, kuriuo dar galima užsiimti, yra kailių prekyba. Visos kitos įmonės, pavyzdžiui, įvairių rūdų tyrimai ir apdorojimas, negali duoti naudos, nes visų reikalingų medžiagų ir pačių darbininkų pristatymas kainuotų milžiniškas išlaidas ir susidurtų su daugybe neįveikiamų kliūčių, ypač rūdos išvežimas. Nėra vilties, kad tokios įmonės kada nors galėtų duoti bent menkiausią pelną, nebent šiuose vietose būtų atrasti turtingi aukso telkiniai“, – teigiama atsakingo Komiteto ataskaitoje apie rusijos kolonijų Amerikoje įkūrimą, paskelbtoje sankt peterburge 1863-ais.
Didžiam rusų apmaudui, aukso klodai tikrai buvo rasti, bet jau po regiono pardavimo. Pagal įvairius vertinimus, nuo dviejų iki pusketvirto nuošimčio pasaulio tauriųjų metalų atsargų yra sutelkta būtent Aliaskoje. Nors pirmuosius telkinius atrado dar rusų kalnakasiai, jie atrodė nereikšmingi, sunkiai išgaunami ir nesukėlė didelio susidomėjimo. Tačiau 1880-ais, po didžiųjų telkinių atradimo, prasidėjo aukso karštligė, skambiai apdainuota literatūroje: to paties Džeko Londono knygose, kuris jaunystėje ieškojo brangiojo metalo Aliaskos kasyklose. Iš viso nuo 1880-ų iki 2020-ų, pagal buvo išgauta penkiasdešimt du milijonai uncijų aukso daugiau nei devyniolikos milijardų dolerių vertės, pagal tų metų kainas. Jei perskaičiuotume visą šį kiekį pagal šių dienų kainas, tai būtų beveik šimtas septyniasdešimt penki milijardai dolerių.
Randama Aliaskoje ir kitų vertingų metalų bei mineralų: čia kasami sidabras, cinkas, švinas. Pagrindiniu valstijos ekonomikos varikliu tapo naftos ir dujų pramonė – ji sudaro „liūto” dalį biudžeto. Praėjusių metų pradžioje naftos ištekliai buvo vertinami pusketvirtu milijardu barelių. Pernai vidutiniškai buvo išgaunama keturi šimtai tūkstančių barelių per dieną. Tiesa, tai gana toli nuo 1988-ais pasiekto rekordinio lygio – dviejų milijonų barelių per dieną.
Gamtinių dujų valstijoje yra apie šimtą dvidešimt penkis trilijonų kubinių pėdų – tai antroji pozicija JAV po Teksaso. Be to, Aliaska valdo apie pusę visų žinomų JAV anglies atsargų. Pernai tikrasis Aliaskos BVP sudarė penkiasdešimt penkis milijardus dolerių.
Nepaisant gausių išteklių, Aliaską sunku pavadinti smagia vieta gyventi. Tai vis dar klimatiniu požiūriu nepalanki teritorija su minimaliomis derlingomis žemėmis ir labai nedideliu gyventojų skaičiumi: būdama didžiausia plotu JAV valstija, Aliaska yra ir mažiausiai apgyvendinta – vos septyni šimtai keturiasdešimt tūkstančių gyventojų pernykščiais duomenimis. Beveik visos naftos pardavimo pajamos lieka valstijoje, o federalinis biudžetas iš jos tegauna menkai. Priklausomybės nuo federalinių subsidijų atžvilgiu ji patenka į pirmąjį JAV trejetuką.
Geriausių verslui valstijų reitinguose Aliaska stabiliai užima paskutinę vietą JAV, nors pagal išlaidas gyvenimui tai viena brangiausių valstijų. BVP augimo tempų atžvilgiu Aliaska patenka į dešimtuką labiausiai atsilikusių valstijų: jos ekonomika pernai išaugo tik pusantro nuošimčio, kai visose JAV augo bemaž trejais. Valstija pernelyg priklausoma nuo naftos rinkos konjunktūros, o bandymai diversifikuoti ekonomiką dešimtmečiais yra mažai sėkmingi. Reitinguose Aliaska taip pat užima priešpaskutinę arba paskutiniąją vietas infrastruktūros išplėtojimo atžvilgiu.
Koks bebūtų kompleksinis Aliaskos „veidas”, su visais jo privalumais ir trūkumais, putininės imperijos funkcionieriai, o ir eiliniai rusai, graužia nagus dėl kadaise carinio režimo pusvelčiui perleistos teritorijos, akivaizdžiai liudijant jau tuometį imperinių biurokratų ir aristokratijos trumparegiškumą. Įpratę engti gamtą besaikiu gyvūnijos naikinimu, cariniai vėplos pražiopsojo po kojomis glūdinčius gamtos turtus, kuriuose nelabai būtų mokėję įsisavinti. Ne kažin kiek nuo XIX amžiaus pažengė ir šiandienės rusijos valdančiųjų mentalitetas, sugebant tik gvieštis kaimyninės šalies teritorijų bei naujų nusikalstamo režimo baudžiauninkų.
