1945 m. rugpjūčio 15 d. oficialiai yra laikoma Lietuvos partizanų Tauro apygardos įkūrimo diena. Žolinių popietę Skardupiuose įvyko Tauro apygardos partizanų vadų susirinkimas, kuriame dalyvavo apygardos štabo vadas kpt. Leonas Taunys–Kovas, laikinojo štabo viršininkas ltn. Vytautas Bacevičius–Vygandas, štabo adjutantas Jonas Pileckis–Brokas, Vytauto rinktinės Baudžiamojo skyriaus viršininkas Vytautas Gavėnas–Vampyras, propagandos skyriaus viršininkas Albinas Raktelis–Oželis, „Laisvės žvalgo“ redaktorius Vincas Radzevičius–Vaidila, politinio skyriaus viršininkas plk. Liudvikas Butkevičius–Luobas, Kalvarijos partizanų grupės vadas ltn. Vaclovas Navickas–Perkūnas, Marijampolės atstovas Vincas Kulboka–Vytenis, Prienų – Kazys Lapinskas–Berželis, Kauno – Stasys Šačkus–Uosis. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė, vadu paskirtas kpt. Leonas Taunys–Kovas, nustatytos apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Apygarda buvo padalinta į penkias rinktines – Stirnos, Perkūno, Geležinio Vilko, Vytauto ir Seinų, apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Atskiras dėmesys skirtas dokumentų pasigaminimo, partizanų aprūpinimo klausimams, partizanų teismams ir spaudos, visuomenės informavimui, sujungiant iki tol leistus „Girios balsą“ ir „Laisvės žvalgą“ į vieną „Laisvės žvalgą“. (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – partizanų vadovybės įgaliotiniai ryšiams su Vakarais Juozas Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Audronis (pritūpę) su juos į žygį išlydinčiais Tauro apygardos partizanais. Antroje eilėje iš kairės: Žalgirio rinktinės štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Aleksandras Grybinas-Faustas, šios rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Žalgirio rinktinės partizanas Albrechtas Algirdas Akambakas-Špicas. 1947 m. gruodis. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka.)
Ieškant šios Užnemunėje įsikūrusios apygardos ištakų, jų užuomazgas būtų galima apčiuopti dar Vasario 16-osios Lietuvoje susiformavusioje kartoje, tuo tarpu labiau lokalizuojant konkrečioje teritorijoje – Lietuvos laisvės armijos 1944 m. pradėtame organizuoti pasipriešinime, 1945 m. birželio 17 d. Algimanto skyriaus steigiamajame susirinkime ir Vytauto Gavėno–Vampyro, Alfonso Arlausko–Geležinio Vilko, V. Bacevičiaus–Vygando, Vinco Senavaičio–Šiaurio, Antano Yliaus–Vilko, J. Pileckio–Broko ir kitų 1944 m. rugpjūtį – 1945 m. birželį pradėtuose formuoti pirmuose partizanų junginiuose Suvalkijoje. Vis dėlto, minint šios apygardos įkūrimo 80-metį, visų pirma, norėtųsi plačiau apžvelgti, kokie žmonės priklausė šiai apygardai ir išskirti, kuo būtent išsiskyrė Tauro apygardos partizanų apygarda Lietuvos (ar netgi platesnio antisovietinio pasipriešinimo Vidurio Rytų Europoje kontekste) ir galiausiai, žvelgiant retrospektyviai bent trumpai pasvarstyti, kokias istorines pamokas tai mums galėtų suteikti šiandien.
Vienas Tauro apygardos ypatumų – žmonės, kurie, atėję iš pakankamai skirtingų veiklos sričių, gebėjo sukurti bene didžiausią intelektualinį, geriausiai organizuotą, institucionalizuotą (šiuo atžvilgiu bendrai reikėtų išskirti visą Pietų Lietuvos partizanų sritį, kurią nuo 1946 m. sudarė Tauro ir Dainavos apygardų partizanai) pasipriešinimo okupaciniam režimui potencialą.
Tauro apygardos partizanų vadovybė (iš kairės): Vytauto rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Raktelis–Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis–Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas–Vampyras, apygardos štabo Politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas–Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis–Šarūnas, Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius–Mindaugas. LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka.
Žvilgsnis į aukščiausią grandį – vadus, nuosekliai juos apžvelgiant chronologine tvarka, leidžia atskleisti bendrą Tauro apygardos veikimo raidą – nuo pirmųjų formavimosi žingsnių su Leonu Tauniu–Kovu ir Zigmu Drunga–Mykolu Jonu priešakyje iki tragišką ne tik Tauro apygardos, bet ir viso Lietuvos partizaninio pasipriešinimo likimą atspindėjusio paskutinio apygardos vado Juozo Jankausko–Demono, kuris buvo paimtas gyvas į nelaisvę, užverbuotas ir veikė kaip sovietų agentas smogikas – turėdamas daug vertingos informacijos, padėdavo okupantams sulaikyti kitus partizanus, galiausiai, kaip „nereikalingas agentas“ vėl buvo suimtas ir sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Visgi, norėtųsi atskirą dėmesį skirti laikotarpiui, kurį būtų galima laikyti esminiu apygardos organizacinėje raidoje 1946 m. birželį – 1948 m. vasarį, vadovaujant Antanui Baltūsiui–Žvejui (žinoma, nepamirštant ir jo politiką iš esmės siekusių tęsti apygardos vadų Jono Aleščiko–Rymanto, Aleksandro Grybino–Fausto ir Viktoro Vitkausko–Karijoto). Anot istoriko Daliaus Žygelio ir žurnalisto Ričardo Čekučio, vos tapęs Tauro apygardos vadu, A. Baltūsis iškart paskelbė, kad partizanai priklauso karinei organizacijai, kurioje privaloma karinė drausmė, paklusnumas ir pagarba vadams, taip pat privaloma tarnybos metu dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą. A. Baltūsio vadovavimo apygardai laikotarpis bendrame Lietuvos partizaniniame pasipriešinimo kontekste taip pat išsiskyrė statutų gausa, Tauro apygardos vadas nustatė partizanų pareigų ženklus, sutvarkė apygardos teritorinę-administracinę struktūrą. Be to, jis Lietuvos kariuomenės štabų pavyzdžiu sutvarkė visą raštvedybą, išleido nurodymus rinkti partizanų kūrybą, įsakė slėpti ir ateičiai išsaugoti archyvus, reikalavo iš jam pavaldžių partizanų dalinių tikslių ataskaitų, organizavo apmokymo kursus partizanų puskarininkių, viršilų laipsniams gauti, parengė kasdienes partizanų elgesio taisykles, įsteigė partizanų karo lauko teismą. Taigi, nepaisant itin sudėtingų sąlygų, matome kryptingas pastangas veikti organizuotai, institucionalizuotai, disciplinuotai, kas leido legitimizuoti Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimą.
Teisiniu požiūriu partizanų gretas Tauro apygardoje intelektualiai sustiprino ir konkrečiai šioje sferoje nepriklausomoje Lietuvoje dirbusios asmenybės. Viena tokių – Alfonsas Vabalas–Gediminas, buvęs vienas pirmųjų Lietuvos radijo vedėjų, vėliau baigęs teisės studijas Vytauto Didžiojo ir Paryžiaus (Sorbonos) universitetuose, o paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo mėnesiais dirbęs ELTA įgaliotiniu Prancūzijoje. 1946 m. pabaigoje jis tapo Karo lauko teismo pirmininku. Beje, įdomu ir tai, kad pirmaisiais Tauro apygardos gyvavimo metais laisvės kovotojų gretose buvo ir teisėjas iš visiškai kitos sferos – vienas pirmųjų lietuvių tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjų Stasys Šačkus-Uosis, buvęs 1937 m. Europos krepšinio čempionu, o dar iki susikuriant apygardai karo metais įsitraukęs į Birželio sukilimą ir dalyvavęs Lietuvos laisvės armijos veikloje Suvalkijoje.
Bene didžiausios intelektualinės koncentracijos vienoje apygardoje potencialą atspindėjo ir asmenybės, veikusios antisovietiniame pasipriešinime kitose įvairiose sferose. Viena jų – spauda ir visuomenės informavimas, kova informacinio, propagandinio karo fronte. Prie „Laisvės žvalgo“ leidybos prisidėjo daugybė iškilių Laisvės kovotojų – tiek jau minėti A. Baltūsis–Žvejys, V. Radzevičius–Vaidila, A. Ratkelis–Oželis, A. Vabalas–Gediminas, tiek ir legendinis Lietuvos partizanas Juozas Lukša–Vytis, vėliau šią spaudą nugabenęs ir į kitą Geležinės uždangos pusę.
Pirmojo Tauro apygardos štabo pareigūnų priesaika 1945 m. liepos 19 d. Viduryje – vienas apygardos kūrėjų kapelionas Antanas Ylius–Vilkas. Iš kairės – Jonas Pileckis–Brokas, Leonas Taunys–Kovas, Albinas Ratkelis–Oželis, Vytautas Gavėnas–Vampyras. Genocidų aukų muziejaus fondų nuotrauka.
Dar viena sritis, kurioje išsiskyrė Tauro apygarda – itin aktyvios dvasinio pasaulio figūros. Greta vieno apygardos kūrėjų Antano Yliaus-Vilko paminėtinas ir išskirtinis atvejis – „kunigas su ginklu“ Justinas Lelešius–Grafas, kurį savo knygoje minėjo ir pats Juozas Lukša–Daumantas. Dvasininkų vaidmuo taip pat buvo labai svarbus, stiprinantis morališkai partizaninį pasipriešinimą veiksnys, suteikiantis kovai už laisvę dar didesnę prasmę.
Svarbu pažymėti ir tai, kad Tauro apygardoje partizanai jau pirmaisiais metais suvokė laisvės kovų vienybės svarbą. Todėl vieni pirmųjų pradėjo siekti centralizuotai sujungiant atskiras partizanų apygardas į vieną vadovybę ir kryptingai pasiekti tai, kas galiausiai buvo įgyvendinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d.
(Publikacijos autorius yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas. Tęsinys – rytoj.)
