Legenda apie anglų karalių Artūrą ir jo Apvalųjį stalą žinoma daugeliui. Bet ar viso to tikrai būta? Ir kur buvo paslaptingoji Avalono sala – legendinio karaliaus nuolatinė gyvenamoji vieta? Juk jos nėra nei viename žemėlapyje. Atsakymą į šį klausimą pateikia nedidelė Glastonberio abatija, kurioje anglų archeologai kasinėjimų metu aptiko Artūro ir jo žmonos Gineverės kapą. Žmonijos atmintyje yra trys karaliai Artūrai – istorinis Artūras, legendinis Artūras ir riterių romanų Artūras, ir vienas įvaizdis sklandžiai pereina į kitą. Todėl atskirti istorinę tiesą nuo išgalvoto yra gana sunku, atsižvelgiant į senovinius pasakojimus, atsiradusius VI a. po Kr. Neatsitiktinai šie amžiai apipinti fantastinėmis istorijomis apie didįjį karalių Artūrą ir jo garsiuosius Apvaliojo stalo riterius, atlikusius daugybę neįtikėtinų žygdarbių.
III a. pradžioje romėnai užkariavo Britų salas ir jas valdė iki V a. pradžios. Tuomet pačiam Romai grėsė gotų ordos, ir visi romėnai paliko koloniją. Nepraėjus nei pusei amžiaus, Britaniją užpuolė germanų gentys. Tuomet britų gentys ir romėnų palikuonys susivienijo ir pradėjo kovą su užkariautojais. Nors jie ir patyrė keletą pralaimėjimų, iki 1600 m. pagrindinės salos dalies užkariavimas buvo baigtas. Apie tuos laikus – Britanijos senųjų gyventojų kovą su užkariautojais – pasakoja istorijos apie karalių Artūrą, kuris tapo šios kovos didvyriu.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Nepaisant jos nesėkmės, legenda siunčia sužeistą karalių į stebuklingą Avalono salą, į kurią kelias atveriamas tik nedaugeliui. Šioje saloje gyvena elfai ir fėjos, ten laikas teka taip lėtai, kad legendų herojai, galbūt, gyvena rojaus kampelyje, nežinodami, kad virš planetos praėjo pusantro tūkstančio metų. Ar tikrai taip gyveno karalius Artūras? Ar Avalonas egzistavo? Pasirodo, šie klausimai yra neatskiriamai susiję tarpusavyje. Apie Artūro legendą per praėjusius amžius sklandė tiek daug gandų, kad ir šiandien jie tebesklando, jog galima visiškai susipainioti. Kai kurie viduramžių mistikai manė, kad Avalonas dingo ne fizine, o sakraline šio žodžio prasme. Galbūt sala perėjo į kitą magišką dimensiją ir pasislėpė nuo žmonių akių?..
Daugelis XIX a. istorikų Avalono dingimą aiškino daug proziškiau. Jie manė, kad salos žlugimo priežastis buvo banali potvynis. Savo hipotezę mokslininkai patvirtino autentiška XI a. istorija. Joje buvo pasakojama apie labai žemą salą Lamanšo sąsiauryje, apsaugotą pylimais ir šliuzais. Kartą po kokių nors šventinių renginių girtas sargybinis pamiršo juos uždaryti, ir niekuo nesulaikoma potvynio vanduo užliejo miestą. Bangos nušlavė visą vietos bajoriją (išskyrus karalių, kuris išsigelbėjo plaukdamas ant žirgo), o pati sala buvo užtvindyta jūra. Būtent šis istoriniu požiūriu patikimas atvejis paskatino tyrėjus manyti, kad Avalonas galėjo patirti tą patį likimą.
Visiškai netikėtai šia tema pasisakė (nors ir užslėptai) žymus danų rašytojas Hansas Kristianas Andersenas. Savo gana bauginančioje pasakoje „Ven ir Glen“ jis aprašo dvi dvynės salas. Kažkada baisios audros rudenį Veną prarijo jūra, ir nuo tada visi Gleno gyventojai su siaubu eidavo miegoti, tikėdamiesi, kad šiąnakt Vena (t. y. jūra) ateis pasiimti savo brolį ir juos. Ir Glenas iš tiesų dingo, bet visai dėl kitos priežasties. Jis susiliejo su žemynu, sujungtas su juo dirbtiniais pylimais. Taip galėjo atsitikti ir su Avalonu, jei jis buvo pakankamai arti Britanijos krantų.
Reikia pažymėti, kad ne tik Europos mokslininkai domėjosi Avalono salos istorija. Knygoje „Žmogaus santykių su velniu istorija“ (1904) nurodoma, kad: „Avaloną dažnai aprašydavo senovės Prancūzijos poetai. Pavyzdžiui, poemoje apie Vilhelmą Kurnozą randame užuominą, kad Avalonas buvo nepaprastai turtingas, kad kito tokio turtingo miesto niekada nebuvo ir nebuvo pastatyta. Jo sienos buvo pastatytos iš ypatingo akmens, durys buvo iš dramblio kaulo, namai buvo gausiai papuošti smaragdais, topazais, hiacintais ir kitais brangakmeniais, o namų stogai buvo auksiniai… Avalone klestėjo stebuklinga medicina. Čia buvo gydomos baisiausios ligos ir žaizdos. Viename iš tuometinių romanų ši sala aprašoma kaip vieta, kurioje visi gyventojai praleidžia laiką amžinoje šventėje, nežinodami rūpesčių ir sielvarto. Pats žodis „Avalonas“ buvo siejamas su senovės bretonų kalbos žodžiais „Inis Afalon“, kurie reiškia „obuolių sala“.
Įvairias nuomones apie paslaptingą salą išsako ir daugelis šiuolaikinių užsienio rašytojų. Tačiau tai tik hipotezės, kurios neleidžia mums atskleisti Avalono paslapties. Ne veltui straipsnio pradžioje paminėjome Glastonberį, kuris yra pačiame vakariniame Didžiosios Britanijos pakraštyje. Išsidėstęs plačiose Somerseto lygumose, netoli Bristolio kanalo, šis kompleksas dabar apima miestą, abatiją ir didžiulę vulkaninę uolą su bažnyčios griuvėsiais, nusileidžiančią terasomis žemyn. Miestą supanti vietovė anksčiau priminė salą dėl nesuskaičiuojamų pelkių, kurios nebuvo nusausintos iki XVI amžiaus. Reikia pažymėti, kad žmonės čia gyveno nuo neatmenamų laikų. Archeologų atrastos gyvenviečių liekanos datuojamos romėnų invazijos į salas laikotarpiu. Manoma, kad Glastonberio žemėse ilgą laiką buvo druidų žynių gyvatės šventykla. Nuo daugiau nei pusantro šimto metrų aukščio uolos viršūnės galima stebėti keliasdešimties kilometrų spinduliu aplink esantį kraštovaizdį.
Vulkaninės terasos turi žmonių veiklos pėdsakų ir, galbūt, kažkada jos buvo krikščionių piligrimų, atvykusių čia garbinti ir melstis, takas. Viduramžių laikotarpiu vienuoliai čia pastatė didingą vienuolyną, kurį pavadino šv. Mykolo garbei. Kai jis buvo sunaikintas žemės drebėjimo, jo vietoje išaugo bažnyčia, kurios liekanos išliko iki šiol. Pasak legendos, Glastonberio kalnas yra vieta, kur kažkada gyveno karalius Artūras, taip pat slaptas įėjimas į elfų valdovo požeminę karalystę. Manoma, kad VI a. čia įsibrovė šventasis Kolinas, siekęs panaikinti demonizmą. Jis atliko egzorcizmo ritualą, ir nuo sąlyčio su šventu vandeniu elfų rūmai su trenksmu išnyko, palikdami atsiskyrėlį vieną ant tuščios uolos viršūnės.
Dar viena legenda susijusi su vadinamuoju Šventojo Gralio šuliniu, esančiu prie kalno papėdės. Sakoma, kad savo laiku šventasis Juozapas čia įmetė taurę, kurią Jėzus naudojo per Paskutinę vakarienę. Daugelis bandė rasti šį brangų magišką daiktą, bet niekam tai nepavyko. Liaudies pasakojimuose teigiama, kad karaliaus Artūro Apvalusis stalas iširo tik dėl to, kad Šventasis Gralis dingo iš žmonių pasaulio. Šulinys buvo pastatytas druidų iš didžiulių akmens blokų, kuriuos akmens kaliai kruopščiai apdirbo rankomis. Kiekvieną dieną iš jo išsilieja šimtas trylika tūkstančių litrų raudono geležingo vandens, kuris, pagal tikėjimą, turi magiškų savybių. Apskritai, uola Glastonberyje yra labai keista vieta net ir šiuolaikinės mokslo požiūriu. Labai dažnai vietiniai gyventojai tampa neįprasto reginio, vykstančio naktimis, liudininkais. Netikėtai ore atsiranda blyškios melsvos ugnys, kurios valandas skraido aplink bažnyčios griuvėsius. Vieni jų atsiradimą priskiria ufologiniams veiksniams (NSO), kiti – uolienos magnetinei energijai.
Glastonberio abatija – unikalus istorinis objektas daugeliui religijų. Savo laiku čia ritualus atlikdavo druidai, garbinę gyvates. Vėliau juos pakeitė romėnai, o po pastarųjų išvykimo vietos teritorijoje įsikūrė raganų bendruomenės (gyvenančios čia iki šiol). Tačiau didžiausią įtaką, be abejo, paliko krikščionys. Pasak legendos, Juozapas Arimatiejus (žmogus, palaidojęs Kristaus kūną) persikėlė į Glastonberį ir čia pastatė pirmąją bažnyčią Didžiojoje Britanijoje. Ant abatijos griuvėsių kiekvieną Velykų dieną pražysta erškėtis. Žmonės sako, kad kai Juozapas po atvykimo užlipo ant uolos, jis maldos metu atsirėmė į lazdą. Kartą jis ją ten paliko, ir lazda virto medžiu. Medis įleido šaknis, ir nuo to laiko Glastonberio erškėtis yra vietos įžymybė. Labiausiai gerbiamas Airijos šventasis – Patrikas – taip pat gyveno ir mirė tarp vietos vienuolių.
