Teutonų ordino istorija prasidėjo nuo Monforo pilies, arba Štarkenbergo, kaip ją vadino patys vokiečiai. Išvertus iš prancūzų ir vokiečių kalbų – „rūsčiojo kalno“. Iš tiesų tai net ne kalnas, o nedidelė, mišku apaugusi pustrečio šimto metrų aukščio kalno ketera, viena dešimčių ar šimtų panašių keterų Aukštutinėje Galilėjoje. Iš pradžių ją, tikriausiai, išsirinko romėnai, jie iškirto šimtamečius kedrus, ir ant kalno pastatė nedidelę tvirtovę. Vėliau čia buvo bizantinė, o po to arabų gyvenvietė. Po Pirmojo kryžiaus žygio, XII a. pradžioje, čia atsirado frankai – aplinkinės žemės su kalnuose kyšančiais, tarsi pageltusiais drakonų dantimis, bokštais tapo prestižinių prancūzų šeimų Kurtene ir Mili nuosavybe. Matyt, jie ir davė šiai vietai pavadinimą – Monforas.
Vokiečiai čia atvyko daug vėliau, praėjus daugiau nei šimtui metų. 1187 m. Saladinas užėmė Jeruzalę ir smarkiai sumažino kryžiuočių valdas Rytuose. Monforas kartu su kalno šlaite esančiu kaimeliu taip pat atiteko saracėnams. Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis (valdęs 1189–1199 m.) per Trečiąjį kryžiaus žygį nesugebėjo atgauti Jeruzalės, bet atėmė iš saracėnų kai kurias žemes, tarp jų ir Galilėją su Monforu. O XIII a. pradžioje „rūstųjį kalną“ užkariavo neseniai Šventojoje žemėje atsiradę Teutonų ordino riteriai iš Jeruzalės.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Ordino rezidencija iš pradžių buvo Akroje – dideliame pajūrio mieste, kuris po Jeruzalės praradimo tapo Jeruzalės karalystės sostine. Miestas buvo didelis, gausiai apgyvendintas ir ankštas. „Vyresnieji“, prancūzų ordino nariai – tamplieriai ir hospitalieriai – nemėgo vokiečių kaimynystės. Tai pasireiškė kruvinais susirėmimais. Viskas baigėsi tuo, kad Teutonų ordino vyriausiasis magistras Germanas fon Zalca, vienas iš artimiausių Vokietijos imperatoriaus Frydricho II Hohenštaufeno draugų ir bendražygių, iš baronų de Kurtene-Monfor nusipirko vietovę, esančią už penkiolikos kilometrų nuo pakrantės ir už dvidešimt penkių kilometrų nuo Akros. Vieta buvo gana nuošali, bet izoliuota ir saugi.
„Nuo šiol čia bus ordino rezidencija“, – nusprendė fon Zalca ir kreipėsi į Frydrichą II bei Romos popiežių Grigalių IX dėl teisinės paramos ir finansinės pagalbos. Imperatorius ir popiežius nesutiko. 1226-ais teutonai buvo atleisti nuo mokesčių, o 1229-ais ant kalno, kur dar kyšojo buvusios tvirtovės liekanos, prasidėjo galingos tvirtovės statyba, kuri truko apie dešimtį metų. 1240-ais darbai buvo baigti. Germanas fon Zalca mirė 1239-ais, šiek tiek prieš tai, kai virš bokštų iškilo vėliavos su juodais kryžiais.
Pilis tapo įspūdinga. Rytuose kalnų grandinės viršuje iškilo pusapvalis pagrindinis bokštas su iki septynių metrų storio sienomis. Priešais ją kalkakmenyje buvo iškirstos dvi gilios tranšėjos („vidinė“ tranšėja, esanti prieš pat sieną, buvo stulbinančio dvylikos metrų gylio), o iškirsti kalkakmenio blokai buvo panaudoti bokšto statybai. Rytų pusėje pilis buvo, galima sakyti, visiškai neįveikiama.
Už pagrindinės bokšto, kuriame buvo koplyčia, po sienų šlaitais buvo pastatyti virtuvė, dirbtuvės, komandoro namas, gyvenamasis arba riterių bokštas. Vakarų pusėje pilies kompleksą vainikavo aukštas vartų bokštas, kuris, beje, išliko iki šiol. Prie upės teutonai pastatė ligoninę ir vandens malūną. Už storų Monforo sienų – tikriausiai nepaimamos pagrindinės bokšto rūsiuose – buvo saugiai paslėpti Teutonų ordino lobiai ir jų archyvas.
Daugiau nei dvidešimt metų Monforas-Štarkenbergas, paslėptas nuo musulmonų antpuolių miškingomis kalnų vietovėmis, taip pat esantis į rytus nuo galingos tamplierių pilies Safeto, gyveno ramų, sotų ir nuosaikų gyvenimą. Auksinės monetos skambėdamos krito į teutonų skrynias, kariai-vienuoliai manė, kad pasaulis yra nuostabus, o gyvenimas – beribis. Net ir dar kartą kryžiuočių prarasta Jeruzalė 1244-ais (Šventasis miestas, dėka Frydricho II diplomatinio talento, 1229 m. buvo laikinai grąžintas europiečiams) niekaip nepaveikė ramaus Monforo gyvenimo.
Viskas pasikeitė 1260 m. pradžioje, kai Egipte į valdžią atėjo mameliukai. Džihadas įsiplieskė nauja jėga. Sultonas Beibarsas (valdęs 1260–1274 metais) pradėjo reguliarias niokojančias kampanijas prieš kryžiuočių valdas, kartas po karto atimdamas iš lotynų naujas teritorijas. 1265-ais buvo užimta pajūrio Kesarija, tais pačiais metais po penkių dienų mameliukų apgulties buvo užimtas hospitalierių valdyta Arsufo pilis.
Kitais metais vasarą Beibarsas, norėdamas priartėti prie Akros – pagrindinės kryžiuočių tvirtovės Šventojoje žemėje, – su didele kariuomene priartėjo prie Monforo ir bandė užimti tvirtovę jėga – iš karto įsakė šturmuoti pilį. Tačiau teutonai be didelių pastangų atrėmė puolimą. Kur kas mažiau pasisekė tamplieriams: atšipinęs dantis į gelsvas Monforo sienas, Beibarsas patraukė į Safeto tvirtovę, kuri dominavo virš Galilėjos aukštumos. Pilis buvo ne mažiau įtvirtinta nei Monforas, joje buvo didelis garnizonas, didžiąja dalimi sudarytas iš vietinių krikščionių, kurie nesiruošė pasiduoti. Nuo 1266-ų liepos 7-os iki 19-os tamplieriai atrėmė tris įnirtingus šturmus, saracėnams padarydami didelių nuostolių. Be to, vieną kartą buvo net kruvinas požeminis susirėmimas kirtikliais ir kastuvais, kai siaurame praėjime susitiko abiejų pusių kasėjai: mameliukai kasė praėjimą, kad sugriūtų pilies siena, ir staiga susidūrė su tamplieriais, kurie kasė praėjimą, ketindami ištrūkti iš pilies.
Matydamas, kad Monforo istorija gali pasikartoti, Beibarsas ėmėsi gudrybės: per šauklį jis paskelbė, kad yra pasirengęs išsaugoti gyvybę ir laisvę tiems pilies gynėjams, kurie buvo vietiniai gyventojai. Tai suveikė – vietiniai pradėjo dezertyruoti, ir netrukus tamplieriai susidūrė su karių trūkumu. Liepos mėnesio pabaigoje tamplierių komandoras į Beibarso stovyklą pasiuntė sirą vardu Levas, siūlydamas įgulos pasidavimą. Vienintelis dalykas, ko prašė tamplieriai, buvo galimybė netrukdomai iškeliauti į Akrą. Be turto, be ginklų, nuleidus galvas. Beibarsas pažadėjo. Tačiau, kai neginkluoti riteriai, kariai ir ginklanešiai paliko pilį, sultonas įsakė juos suimti ir nužudyti vietoje. Jei tikėti sirų šaltiniais, pusantro tūkstančio žmonių buvo nukirsdinti. Pasak kitų duomenų, buvo nužudyti tik tamplieriai. O derybininkas Levas netrukus perėjo į islamo tikėjimą.
Monforas, žinoma, iš karto sužinojo apie Safeto tragediją ir pasirengė naujam Egipto sultono puolimui, tačiau Beibarsas kelerius metus pamiršo apie teutonų pilies egzistavimą. Jis kariavo su hospitalieriais Palestinos pietuose, su Antiochijos princu Boemundu VI Gražiuoju, Kilikijos armėnais ir mongolais Sirijoje, bandė užimti Antiochiją ir pajūrio Tripolį. 1271 m. vasarą atrodė, kad nesibaigiantys karai pagaliau baigėsi – sultonas sudarė su Boemundu dešimties metų paliaubas ir nusprendė grįžti į Egiptą. Tačiau karas nesibaigė: keliaudamas į pietus, Beibarsas netikėtai pasuko link Monforo.
Šį kartą įvykiai prie pilies sienų klostėsi kitaip nei 1266 metais. Beibarsas nesiruošė juokauti. Jis įsakė atgabenti iš anksčiau užimto Safeto katapultas ir pradėjo intensyvų Monforo bombardavimą. Saracėnai jau nebandė beprasmiškai šturmuoti pilį rytinėje pusėje, kur buvo pagrindinis bokštas. Jie net akmenų į tą pusę nemėtė – pabandykite pramušti septynių metrų sieną… Tačiau priešingoje pusėje, vakaruose, buvo daugiau galimybių užimti pilį. Po dviejų savaičių apgulties Beibarsui pavyko pramušti vakarinę sieną, tačiau bandymas prasiveržti pro susidariusią angą baigėsi smarkiu kraujo praliejimu – teutonai ryžtingai gynė savąją tvirtovę. Tiesa, komendantas, vadovavęs gynybai ir puikiai įvertinęs Beibarso galimybes, tuo metu suprato: siena pramušta, nuostoliai dideli, pastiprinimo laukti nėra iš kur – pilį nepavyks išsaugoti. Ir patraukė derėtis su sultonu.
Beibarsas elgėsi su vokiečiais dosniai. Jis leido ordino broliams ir kariams palikti Monforą. Žinoma, be ginklų ir be turtų, bet su archyvu. Ir šį kartą sultonas laikėsi savo pažado: teutonų riteriai paliko pilį ir be kliūčių pasiekė Akrą. 1291-ais, kai mameliukai užėmė ir šį miestą, Teutonų ordino archyvas buvo perkeltas laivu į Veneciją, o vėliau – į naująją sostinę tolimojoje Prūsijoje – Marienburgo pilį. Galiausiai šis archyvas, amžiams bėgant tapęs neįkainojamu, atsidūrė Vienoje, kurioje šiandien yra Teutonų ordino rezidencija.
Deja, Monforo pilies likimas buvo kur kas liūdnesnis nei teutonų archyvo. Užėmęs pilį, Beibarsas įsakė ją sugriauti – mameliukai taip elgėsi su daugeliu kryžiuočių įtvirtinimų Levante, kad lotynai neturėtų galimybės vėl įsitvirtinti šiose žemėse. Tvirtovės griuvėsiai ant kalno stūksojo kelis šimtmečius, ir išliko iki mūsų dienų. Jie seniai būtų buvę išardyti statybinėms medžiagoms, bet Monforas buvo pernelyg atokioje vietoje, retai kas ten nuklysdavo. O gyvenvietė prie pilies buvo sunaikinta dar anksčiau, ir niekada nebeatsikūrė…
