Dviejų istorinių Prancūzijos regionų – Normandijos ir Bretanės – pasienyje, ten, kur į žemyną giliai įsiterpia Sen Mišelio įlanka, į dangų stiebiasi vieniša akmeninė sala, tikriau – milžiniška piramidės formos granito uola. Ten nuo neatmenamų laikų vyksta žiauri kova tarp vandenyno bei sausumos ir… tarp šviesos ir tamsos. Senojo vienuolyno bokštai ir katedra su smailiu bokštu iškilę ant Sen-Mišelio salos viršūnės. Žemiau, prie papėdės, palei vienintelį kelią išsirikiavę viduramžių nameliai. Ši uola pavadinta šventojo arkangelo Mykolo garbei. Pasak legendos, būtent čia jis į bedugnę numetė drakoną – šėtoną.
Nuo tada arkangelas yra nematomas gynėjas tų, kurie sugebėjo pastatyti gyvenvietę ant akmeninio skardžio, ir apskritai visų prancūzų. Nepaisant to, kad du kartus per parą vandenynas puola krantą ir bangos įnirtingai daužosi į pilkas salos uolas, ši, kaip sargybinė, užtveria joms kelią į žemyną. Šventojo arkangelo Mykolo (Sen Mišelio) kalno istorija – tarsi baisi ir kruvina senovės pasaka. Dar gerokai prieš mūsų erą jo viršūnėje stūksojo milžiniškas dolmenas, Saulės dievo altorius – senovės keltų įrengta garbinimo vieta. Ant altoriaus pagonių kunigai – druidai – aukojo žmones, po to numesdavo mirusiųjų kūnus į vandenyną, o romėnų kariams atsiradus Bretanėje, druidų altorius tapo saulės dievybės Mitros šventove.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
708-ais, kaip teigiama senovės kronikose, Avranšo miestelio vyskupas Oberas netoliese įkūrė krikščionišką vienuolyną. Vieną kartą Oberą sapne aplankė arkangelas Mykolas, ir pareikalavo pradėti statyti krikščionišką šventovę ant pagoniškos kalvos. Tačiau Oberas delsė, nes įvairios aplinkybės, pirmiausia sunkiai pasiekiama vietovė, trukdė vyskupui. Arkangelas ne kartą pasirodė vis nepasiryžtančiam Oberui, reikalaudamas iš jo „žygdarbio“, kol galiausiai, supykęs, savo ugniniu pirštu palietė nepaklusniojo galvą, galop nukreipdamas jį teisingu keliu (Obero kaukolę su arkangelo piršto palikta skyle galima pamatyti Avranšo miesto katedroje).
Taigi, pirmųjų mūsų eros amžių metu ant Sen Mišelio kalno iškilo bazilika. Viduramžiais vienuolynas tapo panašus į gotikinę pilį, o gerokai vėliau Prancūzijos karaliai jį pavertė neįveikiama tvirtove. Norėdamas suteikti didesnį svarbumą Šv. Mykolo vienuolynui, karalius Liudvikas XI, valdęs Prancūziją XV a. viduryje, įkūrė Šv. Mykolo dvasinį riterių ordiną, įpareigodamas trisdešimt vieną riterį nešioti iš kriauklių pagamintą vėrinį su užrašu „Baiminkis didžiojo vandenyno“ (čia žodis „vandenynas“ yra nelabojo alegorija). Monarchas vienuoliams paaukojo šešis šimtus auksinių ekiu ir masyvią auksinę grandinę. Ilgus metus šis ordinas buvo aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas.
Mokyti vienuoliai benediktinai, nuolatiniai šventosios kalno gyventojai, seniai įsisavinę rytų ezoterikos mokslus, juos „savo būdu“ plėtojo tamsiose celėse, iškirstose giliai kalno piramidės viduje. Tarp jų buvo alchemikai ir astrologai. Tai patvirtina vienuolyno skriptoriume rasti alchemijos traktatai ir ant požemių sienų paliktos įvairios piktogramos, tarp kurių dažniausiai pasitaiko šešiakampė „Dovydo žvaigždė“, simbolizavusi keturių elementų (ugnies, vandens, oro ir žemės) susiliejimą. Ši heksagrama buvo siejama su septyniais metalais ir septyniomis planetomis.
Sen Mišelio kalno gelmėse alchemikai dirbo ne tik mėgindami gauti auksą transformuojant metalus, bet ir ieškodami gyvybės eliksyro bei filosofinio akmens. Jie taip pat pastebėjo „neatsitiktinį“ savo vienuolyno išsidėstymą Merkatoro projekcijoje ant tos pačios pasaulio ašies, palei kurią yra šventasis Karmelio kalnas (šiuolaikiniame Izraelyje), kuriame pamokslavo pranašas Elijas, ir kur taip pat yra Dievo Motinos vienuolynas, ir antikiniai Delfai su senovės saulės dievu Apolonu, ir kitos panašios šventovės.
Tuo pačiu metu šalia celių buvo statomos ir akmeninės kameros, kuriose buvo laikomi bažnyčiai ar karaliui nepatinkantys žmonės. Šiose akmeninėse kamerose kaliniai negalėjo nei išsitiesti visu ūgiu, nei sėdėti. Be to, jie buvo prirakinti grandinėmis, kurios braškėdavo kiekvieną kartą, kai kaliniai pajudėdavo. Yra žinoma kamera, kurioje buvo geležinis narvas, kuriame, pasak vienos versijų, Liudviko XI įsakymu ilgus metus kentėjo kardinolas Le Baliu, išdrįsęs karaliui nurodyti jo ydas. Kitas kankinys – XVII a. žurnalistas ir laikraščio redaktorius Dubiuras, ištremtas Liudviko XIV, kuris negalėjo pakęsti menkiausios pavaldinių kritikos.
Palaipsniui Sen Mišelio abatija ėmė nykti. Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžios ji buvo beveik apleista. 1791-ais, norėdami išvengti revoliucingos minios keršto, paskutiniai vienuoliai paskubomis paliko vienuolyną. Jiems pavyko išgelbėti dalį rankraščių, kurie buvo perduoti Avranšo katedrai. Vienuolynas buvo uždarytas, bet iki 1863-ais jo patalpos vis dar buvo naudojamos kalinti politinius Prancūzijos valdžios režimų priešininkus nuo Pirmojo respublikos laikų iki Antrosios imperijos slėpti. Kartais čia buvo laikoma iki pusantro šimto kalinių.
Napoleono policija čia slapta siuntė imperijos priešininkus, o Liudviko Pilypo I karaliavimo metais Sen Mišelio kazematuose buvo laikoma nemažai prancūzų revoliucionierių-respublikonų. Žinomiausi jų yra Lui Ogiustas Blanki, Armanas Barbesas ir, kai kurių šaltinių duomenimis, žymus geografas ir Paryžiaus komunos dalyvis Elizas Rekliu.
Lui Ogiustas Blanki, dalyvavęs keliuose politiniuose sąmoksluose, 1840-ais buvo nuteistas mirties bausme už bandymą sukelti darbininkų sukilimą Paryžiuje. Tačiau, didžiojo rašytojo Viktoro Hugo ir poeto Lamartino prašymu, karalius bausmę pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos, ir Blanki su bendražygiais buvo uždaryti Sen Mišelio uolos rūsiuose. Viktoras Hugo vargu ar norėjo išgirsti „padėkos žodžius“ iš kalinių, nes jie troško greitos mirties, o ne kankinančio gyvenimo katakombose. Daugelis kalinių išprotėdavo ir imdavo daužyti galvas į granitines sienas. Po metų kalėjimo Blanki ėmė regėti haliucinacijas. Kasdien jį lankydavo seniai miręs draugas, ir praleisdavo su juo ilgus košmariškus valandas pokalbiuose, ginčuose ir susitaikymuose.
Blanki suprato, kad jo nervai nebeišlaiko, jis eina iš proto, ir nusprendė susiimti. Jis paprašė knygų ir pradėjo kuo daugiau skaityti, kad užimtų savo protą. Atsitiktinai į jo rankas pateko italų revoliucionieriaus Silvijo Peliko memuarai „Mano kalėjimai“ iš vienuolyno bibliotekos. Peliko kančias, jo išgyvenimus ir svajones apie pabėgimą – visa tai Ogiustas Blanki priėmė giliai į širdį. Nepaisant griežtos izoliacijos, Blanki pavyko pranešti apie savo planą kaliniams. Netrukus Blanki, Armanas Barbesas, Martinas Bernardas ir Huberas nusprendė bėgti kartu. Jiems pavyko padirbti raktus nuo savųjų kamerų. Iš skalbinių ir drabužių jie susuko virvę, kuria turėjo nusileisti per sieną iki jūros. Tolimesnis planas buvo pagrobti krante kokią nors žvejų valtį ir ja perplaukti Lamanšo sąsiaurį į Angliją.
1842-ų sausio 10-ą viskas buvo paruošta pabėgimui. Kai sargybiniai užmigo, kaliniai išėjo iš kamerų ir pasiekė vietą, iš kurios buvo galima nusileisti per sieną į jūrą. Pirmasis turėjo lipti Barbesas. Jis atsargiai paėmė virvę, pritvirtintą prie akmeninio iškyšulio sienoje, ir pakibo virš bedugnės. Po sekundės jo figūra dingo už sienos nakties tamsoje. Praėjo kelios kankinančios sekundės. Staiga iš apačios pasigirdo prislopintas šauksmas. Barbesas, nukritęs nuo uolos, iš dešimties metrų aukščio šleptelėjo ant aštrių akmenų ir susižalojo. Nepakeliamas skausmas neleido jam susilaikyti nuo dejonės. Šauksmus išgirdo sargybiniai, tad visi „sąmokslininkai“ buvo suimti ir grąžinti į kalėjimą. Tik 1863-ais, po plačios protesto kampanijos, kalėjimas Sen Mišelio saloje buvo uždarytas. 1874-ais sala buvo paskelbta istoriniu paminklu, o 1979-ais vienuolynas, kartu su sala ir aplinkine įlanka, buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
