„Yra naktų, kai net vilkai tyli. Tada takais eina tas, kurį medžiotojai nesugebėjo sugauti, o mokslas negalėjo paaiškinti. Žmonės sakydavo: rūko apgaubtuose miškuose gyvena nematyta būtybė, kuri naikina bandą, bet žmogaus neliečia. Ir jie nežinojo, ar tai žvėris, ar iš kitų laikų atėjęs šešėlis.“
XX a. pabaigoje Prancūzijos Vogezo kalnuose vyko istorija, labiau primenanti viduramžių kronikas nei šiuolaikinį kaimo gyvenimą. Nuo 1975-ų iki 1988-ų metų šiame regione vyko įvykiai, kurie sukėlė sumaištį ne tik ūkininkams ir medžiotojams, bet ir mokslininkams. Paslaptinga būtybė, įėjusi į istoriją pavadinimu „Vogezo žvėris“, laikė apylinkes nuolatinėje baimėje ir sukėlė daugybę hipotezių – nuo visiškai racionalių iki mistinių.
Pirmieji liudijimai apie keistus užpuolimus pradėjo plaukti 1970-ų viduryje. Ūkininkai ir piemenys skundėsi, kad naktimis nežinomas plėšrūnas naikino jų bandas. Avys ir ožkos buvo sudraskytos nepaprastai žiauriai, o sarginiai šunys, įprastai buvę bebaimiais gynėjais, pabėgdavo, tarsi susidurtų su kažkuo, pranokstančiu jų kadaise laukinę prigimtį.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Iš pradžių viską priskirdavo vilkams, bet netrukus paaiškėjo, kad šis padaras elgėsi kitaip. Jis nežudė dėl maisto. Gyvuliui dažnai likdavo nepaliesti, ir susidarydavo įspūdis, kad žvėris medžiojo dėl pačios medžioklės. Toks „perteklinis“ medžioklės instinktas buvo neįprastas laukiniams plėšrūnams ir sustiprino paslaptingumo aurą. Remiantis oficialiais duomenimis, per trylika metų paslaptingas žvėris nužudė daugiau nei du šimtus avių. Įskaitant ožkas, karves ir arklius, žuvusių gyvūnų skaičius viršijo tris šimtus galvų. Ir visa tai, nors nebuvo užfiksuota jokių žmogaus užpuolimų.
Tačiau gyventojų baimė buvo tokia stipri, kad tėvai draudė vaikams eiti žaisti vieniems, o suaugusieji organizavo naktines budėjimo pamainas prie ūkių. Vietos valdžia ir medžiotojų bendruomenės ne kartą bandė atsikratyti „pabaisos“. Nuo 1975-ų iki 1988-ų buvo surengti ne mažiau kaip dvidešimt šeši didelio masto reidai. Juose dalyvavo ginkluotų gyventojų grupės, prie kurių kartais prisijungdavo policija ir net karinės pajėgos. Tačiau kiekvienas bandymas baigdavosi nesėkme. Žvėris tarsi ištirpdavo tankiuose Vogezo miškuose, palikdamas po savęs tik gyvūnų kūnus ir pėdsakus. Ekspertai taip ir nesugebėjo vienareikšmiškai klasifikuoti pėdsakų: jie kartais primindavo vilko, kartais buvo neįprastos formos.
Klausimas apie nesugaunamo plėšrūno prigimtį sukėlė daugybę hipotezių. Labiausiai paplitusi versija – apie vilko ir šuns hibridą. Tokie gyvūnai iš tiesų pasižymi gudrumu, nenuspėjamumu, ir gali elgtis agresyviau nei jų laukiniai giminaičiai. Pagal liudytojų aprašymus, žvėris svėrė apie trisdešimtį kilogramų, o tai atitinka tokio hibrido parametrus. Buvo ir kita versija, kad žvėris galėjo būti išaugintas žmogaus, o vėliau paleistas į laisvę. Istorijoje yra pavyzdžių, kai plėšrūnai buvo laikomi eksperimentams ar net kaip bauginimo priemonė.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad užpuolimus galėjo vykdyti įvairūs gyvūnai, o ne vienas konkretus padaras. Tačiau pėdsakų panašumas ir vienodas užpuolimų „stilius” kelia abejonių dėl šios hipotezės. Galiausiai buvo ir mistinis įvykio aiškinimas. Vietiniai gyventojai prisiminė senas legendas apie demonus ir vilkolakius, gyvenusius Prancūzijos miškuose. Panašiai XVIII a. atsirado mitas apie „Žvėrį iš Ževodano“. Šiame kontekste „Vogezų žvėris“ tapo savotišku senovinių baimių, susijusių su realia grėsme gyvuliams, tęsinys.
Iki 1980-ųjų pabaigos paslaptingi užpuolimai baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Niekas negalėjo paaiškinti, kas tiksliai įvyko. Galbūt žvėris žuvo, bet to patvirtinančių įrodymų nebuvo. Galbūt jis iškeliavo į kitą regioną arba mirė natūralia mirtimi. Yra ir racionalus paaiškinimas – žmonės nustojo sieti įprastus laukinių gyvūnų užpuolimus būtent su „Žvėrimi“, ir bėgant laikui legenda išnyko realybėje.
Vis dėlto, prisiminimai apie paslaptingą plėšrūną išliko. Šiandien „Vogezų žvėris“ yra vietos folkloro dalis. Turistai, atvykstantys į šį regioną, dažnai girdi pasakojimus apie naktinius staugimus, keistus pėdsakus ir nesėkmingus medžioklės bandymus. Kriptozoologams tai vienas įdomiausių XX a. pabaigos atvejų, nes, skirtingai nuo daugelio legendų, čia išliko daug dokumentinių įrodymų: oficialūs ūkininkų pranešimai, nuotraukos ir statistika apie masinius gyvulių žudymus.
Vogezo žvėries istorija yra retas faktų ir mitų derinys. Ji rodo, kaip realus gamtos reiškinys gali susipinti su legendomis ir baimėmis, sukurdamas naują kultūros sluoksnį. Šis atvejis primena, kad net ir mūsų laikais, prisotintuose technologijomis ir mokslu, šalia mūsų gali egzistuoti paslaptys, kurioms nėra vienareikšmiško paaiškinimo.
Tačiau kas buvo tas paslaptingas Vogezo plėšrūnas – gyvas žvėris ar senovės legendų šešėlis? Atsakymas taip ir išnyko kalnų miškų rūke. Galbūt ši paslaptis lieka su mumis tik tam, kad primintų: žmogus niekada negalės iki galo pažinti gamtą, ir šalia jo visada gyvens paslaptys, nepaklūstančios mokslui ir laikui. O pačiuose Vogezo kalnuose iki šiol šnabždamasi: kai naktis ypač tyli, tolumoje galima išgirsti jo žingsnių aidą, tarsi senovės legenda vis dar klajotų tarp medžių…
