Kinų civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Kartais istorikai juokais sako, kad bet kokiam reikšmingam atradimui, padarytam bet kurioje pasaulio šalyje, yra kiniškas analogas. Tik Kinijoje tas atradimas padarytas keliais šimtmečiais anksčiau. Tačiau turtingas istorinis paveldas neišgelbėjo Kinijos nuo didžiųjų XIX–XX a. sukrėtimų. Žvelgiant į šiuolaikinę, sparčiai besivystančią Kiniją, sunku patikėti, kad dar ne taip ir senai ši šalis buvo ant išnykimo iš pasaulio politinio žemėlapio ribos.
Ypatingą vietą Kinijos istorijoje užima vadinamosios opiumo karai. Tai buvo visiškai naujo tipo konfliktai, kuriuose buvo kovojama ne dėl teritorijų užkariavimo, o dėl išteklių ir pardavimo rinkų kontrolės. XIX a. pirmojoje pusėje Kinija, kurią valdė Cinų dinastija (Mandžiūrijos dinastija), vykdė pelningą prekybą su Europos šalimis. Europiečiai labai pamėgo kinų prekes, kurios įėjo į įvairių gyventojų sluoksnių gyvenimą: arbatą, porcelianą, šilką, vėduokles, įvairias egzotiškas smulkmenas ir net dekoratyvinius šunelius. Europą apėmė Rytų mada apskritai, ir Kinijos – konkrečiai.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Tačiau Didžioji Britanija, tuo metu buvusi pagrindinė jūrų ir prekybos valstybė, nebuvo patenkinta susiklosčiusia padėtimi. Viskas buvo susiję su Cinų dinastijos politika, kuri, gaudama akivaizdžios naudos iš prekybos su Europa, akylai saugojo kinus nuo užsienio įtakos. Europiečiams Kinijoje buvo atviras tik vienas uostas, prekyba su atvykėliais buvo leidžiama tik vienai dvylikos prekybininkų gildijai. Europiečiams nebuvo leidžiama parduoti savo prekes Kinijoje. Į šią rinką patekti sugebėjo tik itališkų stiklo gaminių ir kailių iš rusijos prekybininkai.
Anglų prekybininkus toks disbalansas labai erzino. Ir šalies valdžia, kuri turėjo mokėti už kiniškus produktus brangiaisiais metalais, taip pat nebuvo patenkinta. Derybos nedavė jokio rezultato. Kinijos imperatorius Cianlunas rašė Anglijos karaliui Georgui III: „Mes turime viską, ko galime norėti, ir mums nereikia barbarų prekių“. Tarpusavio supratimui taip pat nepadėjo, tiesą sakant, ideologinės Cinų dinastijos atstovų pažiūros. Jie paskelbė save pasaulio valdovais, manydami, kad visos kitos valstybės turi mokėti jiems duoklę.
Karinga retorika nebuvo paremta agresyviais veiksmais: Kinija tiesiog nesiekė plėtoti užsienio politikos ryšius, teikdama pirmenybę „pasaulinės viešpatijos“ jausmui. Kai reikėdavo susirašinėti su užsienio valstybių vadovais, Kinijos imperatorių laiškai baigdavosi fraze: „Drebėkite, pakluskite ir neparodykite nepagarbos“. Anglai, nepratę niekam nusileisti, nusprendė Kiniją pavergti naudodami narkotines medžiagas. Bengalijos provincijoje Indijoje buvo auginamos opiumo aguonos, ir narkotinės medžiagos vartojamos ritualiniais tikslais. Indiją kontroliavę britai nusprendė, kad gali tuo pačiu metu padidinti savo kolonijos finansines pajamas, ir pasiekti pažangą Kinijoje.
Britų Rytų Indijos kompanija dar 1773-ais įsigijo monopolį pirkti Bengalijos opiumą. 1775-ais kompanijos emisarai pradėjo nelegaliai prekiauti opiumu Kinijoje. Verta paminėti, kad Kinijoje galiojo visiškas draudimas prekiauti ir vartoti opiumą. Draudimas, kaip dažnai būna, nepadėjo. Britų Rytų Indijos kompanija, 1775-ais pardavusi vos pusantros tonos opiumo, iki 1830-ų padidino metinius pardavimus iki pusantro tūkstančio tonų. Ši narkotikų kontrabanda vyko Anglijos vyriausybei visiškai pritariant, mat ši iki 1833-ų gavo tai, ko norėjo: teigiamą prekybos balansą su Kinija, pasiektą išskirtinai narkotikų pagalba. Verslas buvo toks pelningas, kad 1834-ais britų verslininkai pasiekė, kad būtų panaikinta Rytų Indijos kompanijos monopolija, ir į Kiniją plūstelėjo nauja opiumo banga.
Kinijos imperatorius, laikęs save pasaulio valdovu, suprato tai per vėlai. Atliktas padėties tyrimas parodė stulbinančius rezultatus: opiumo vartojimu buvo užsikrėtę milijonai kinų iš visų socialinių sluoksnių, įskaitant kariškius, pareigūnus, aristokratijos atstovus. Narkotikai buvo tiekiami per korumpuotus valstybės tarnautojus. Tie, kurie bandė sutrukdyti kontrabandai, buvo tiesiog pašalinti. Nuo dešimtadalio iki penktadalio sostinės, ir nuo penktadalio iki trečdalio provincijos pareigūnų tapo narkomanais, kai kuriose įstaigose jie sudarė daugiau nei pusę visų pareigūnų. Tarp kareivių ir karininkų opiumo rūkymas tapo plačiai paplitusiu reiškiniu. Kinų tauta užtikrintai žengė link visiško nuosmukio.
1839 m. imperatorius paskyrė Lin Czesiują nepaprastuoju atstovu kovai su opiumo kontrabanda. Atvykęs į Guančžou, pareigūnas pradėjo veikti drąsiai ir ryžtingai. Anglų ir amerikiečių prekybininkai, buvę vieninteliame užsieniečiams atvirame uoste, sukaupė didelius narkotikų atsargų kiekius. Lin Czesiujas įsakė juos atiduoti, o gavęs atsisakymą, užblokavo sandėlius kariuomene. Galų gale buvo konfiskuota daugiau nei devyniolika tūkstančių dėžių ir du tūkstančiai ryšulių opiumo. Taip pat buvo sulaikyti užsienio laivai su opiumu.
Lin Czesiujas veikė ne tik draudimais. Užsieniečiams buvo pasiūlyta teisė tęsti prekybą su Kinija, bet su sąlyga, kad jie raštu įsipareigos visam laikui nutraukti prekybą opiumu. Pareigūnas buvo pasirengęs kompensuoti prarastą opiumą tiems, kurie sutiks su sandoriu, suteikdamas jiems brangias kiniškas prekes. Tačiau reikalas buvo pernelyg toli pažengęs. Į narkotikų kontrabandą buvo įtraukti net imperatoriaus artimieji, kurie karštai patarė monarchui „baigti kankinti verslą“. Kita vertus, jėgos politikos šalininkai siūlė visiškai išvaryti europiečius iš Kinijos.
Lin Czesiujas suprato, kad visiška izoliacija tik suteiks Britanijai pretekstą karinei intervencijai, kurios ji atvirai siekė. Tačiau jis negalėjo paveikti imperatoriaus nuomonę. 1839-ų gruodžio mėnesį Kinijos imperatorius paskelbė apie visišką šalies uždarymą užsienio prekybininkams. 1840-ų balandžio mėnesį Britų imperija paskelbė Kinijai karą. Tą patį mėnesį keturiasdešimties laivų flotilė su keturiais tūkstančiais kareivių išplaukė iš Indijos Kinijos link. Anglijos pretenzijas parėmė Jungtinės Valstijos.
Bendras Kinijos kariuomenės skaičius buvo bemaž devyni šimtai tūkstančių žmonių. Tačiau šios pajėgos buvo išsibarsčiusios ir jau keletą dešimtmečių neturėjo kovinės patirties. Be to, kaip jau minėta, į svaiginimąsi opiumu „įsitraukė“ ir Kinijos kariškiai. Prieš karinį susidūrimą anglų prekybininkai skubiai siuntė naujas narkotikų partijas į Kinijos kariuomenės dalinių dislokacijos vietas. Opiumą jie atiduodavo beveik veltui: pergalė kare žadėjo viską kompensuoti.
Gerai parengta ir puikiai ginkluota anglų armija lengvai sutriuškino kinų dalinius. Bandymas bent kiek sėkmingai pasipriešinti žlugo. 1840-ų rugpjūčio mėnesį anglų kariuomenė pasirodė prie Pekino sienų, ir imperatorius pasiūlė anglams derybas. Imperatoriaus įsakymu buvo atnaujinta prekyba su anglais, nutraukta kova su opiumu, Lin Czesiujas buvo nušalintas nuo pareigų, o vėliau ištremtas. Tuo pačiu metu monarchas bandė vilkinti derybas ir atsisakyti anksčiau duotų pažadų. Visa tai lėmė karo atsinaujinimą, kuris Anglijai buvo toks pat sėkmingas.
1841–1842 metais anglų ekspediciniai korpusai veikė keliose Kinijos provincijose, užimdami vieną miestą po kito. 1842-ų rugpjūčio pradžioje britai priartėjo prie Nankino, pietinės Kinijos sostinės, ir privertė imperatorių priimti visas jų sąlygas. 1842-ų rugpjūčio 29-ą buvo pasirašyta Nankino sutartis, pagal kurią Kinija turėjo sumokėti dvidešimt vieną milijoną dolerių sidabru – tuo metu tai buvo milžiniška suma. Šešis milijonus dolerių Kinija turėjo sumokėti už sunaikintą opiumą. Užsienio prekybininkams buvo atverti penki šalies uostai, o patys užsieniečiai ir juose dirbantys kinai buvo atleisti nuo Kinijos įstatymų taikymo. Be to, Kinija perdavė Anglijai Honkongą.
Tai buvo tik Kinijos nelaimių pradžia. Po opiumo karo šalyje prasidėjo pilietinis karas, kuris truko keliolika metų. Užsieniečiai juo pasinaudojo, kad dar labiau pavergtų Kiniją. Priežastimi naujo karo pradžiai tapo 1856-ais sulaikytas laivas „Arrow“, plaukiojęs su Didžiosios Britanijos vėliava. Buvo įtariama, kad šis laivas užsiima piratavimu, kontrabanda ir opiumo prekyba. Buvo suimti dvylika žmonių ir, nepaisant Didžiosios Britanijos reikalavimų, jie nebuvo paleisti į laisvę. Po šio incidento Didžioji Britanija paskelbė karą Cinų imperijai.
Šį kartą į karą įsikišo ir Prancūzija bei JAV. Rusija, patyrusi pralaimėjimą Krymo kare, taip pat rodė susidomėjimą Kinijos reikalais. Po to, kai 1858-ų gegužės 20 d. Cinų imperija pralaimėjo mūšį dėl Dagu tvirtovių, Kinijos vyriausybei tapo aišku, kad tolesnis pasipriešinimas yra beprasmis. Buvo pasirašytos Tianczino sutartys su Didžiąja Britanija, Prancūzija, JAV ir rusija. Užsienio prekybai buvo ativerti šeši nauji uostai, misionieriai gavo teisę laisvai keliauti Kinijos viduje, visi užsieniečiai, kaltinami bet kokiais nusikaltimais, turėjo būti perduoti konsulatams ir teisiami pagal savuosius įstatymus, Kinijos vyriausybė prisiėmė įsipareigojimą kompensuoti karines išlaidas.
Sutartis su vakarų valstybėmis buvo sudaryta anksčiau. Cinų imperija turėjo sumokėti naują milijoninę kompensaciją, atverti užsienio prekybai Tiancziną, leisti naudoti kinus darbo jėga Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijose. Be Honkongo, Didžioji Britanija gavo pietinę Čiulungo pusiasalio dalį. Užsieniečių vykdoma opiumo prekyba tapo legali. Tačiau po kurio laiko užsieniečiai, pasiekę „Kinijos atsivėrimą“, pradėjo suvokti, kad atrastasis „raktas“ sukėlė per daug problemų. „Kliūtis yra ne tai, kad Kinijoje nėra paklausos anglų prekėms… Mokestis už opiumą sunaudoja visą sidabrą, o tai daro didelę žalą bendrai kinų prekybai… Gamintojai neturi perspektyvų prekiauti su Kinija“, – rašė anglų laikraščiai.
Opiumas Kiniją įstūmė į dešimtmečius trukusią krizę, kuri atrodė negrįžtama. XX a. viduryje opiumo aguonų, kuriuos pradėjo auginti pačiame Kinijoje, plantacijos užėmė apie milijono hektarų, o narkotikų vartotojų skaičius siekė dešimtis milijonų. Sustabdyti šį chaosą pavyko tik po to, kai į valdžią atėjo komunistėliai, vadovaujami negailestingo Mao Dzeduno.
