Gausioje Egipto mitologijoje yra ir mitas apie protingus smakus, žuvusius nuo skriejančios Mirties žvaigždės. Trumpas mito apibendrinimas: visi jūreiviai nuskendo per audrą, išskyrus vieną egiptietį, kuris atsibudo keistoje saloje, kur gyveno paskutinysis protingas smakas. Kai kurie mito fragmentai verčia susimąstyti. Pirma, tai paslaptingos reptilijos dydis (jis mums dar pravers šiek tiek vėliau) – ir jis stebina. Štai kaip išgyvenęs jūrininkas apibūdina savo nelaimes: „Medžiai lūžo, žemė drebėjo. Kai atidengiau savo veidą, pamačiau, kad smakas artėja prie manęs. Jo ilgis – trisdešimt alkūnių. Jo barzda – daugiau nei dvi alkūnės. Jo žvynai – aukso, jo antakiai – lazurito, jo kūnas išlenktas į viršų.“
Koks įdomus smakas šiame mite: savybėmis ir išvaizda jis panaši į mitinį auksinį kinų drakoną tankia barzda ir tankiais antakiais. Tačiau egiptiečiai kai kuriais atvejais vaizdavo šventus smakus nedidele barzda. Atrodo, kad senovės Rytų Azijos ir Egipto legendos apie milžiniškas roplius kilusios iš vieno šaltinio?..
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Grįžkime prie mito. Jis mini savotišką žvaigždę, kuri atnešė mirtį visai smakų veislei. Štai ką pasakojo žmogui paskutinysis smakas:
„Aš gyvenau čia su savo broliais ir vaikais, mūsų buvo septyniasdešimt penki smakai su vaikais ir mano broliais, neskaitant mažos dukros, kurią aš gavau maldomis. Ir štai nukrito žvaigždė ir juos sudegino. Tai įvyko, kai manęs nebuvo – aš nebuvau tarp jų. Aš vos nemiriau, kai radau juos visus vienoje krūvoje sudegusių kūnų…“ Įdomu, kas tai buvo už žvaigždė, kuri sudegino septyniasdešimt penkis milžiniškus padarus (prisiminkime smako dydį)? Koks tikslus ir efektyvus smūgis ir koks galingas smogiamasis veiksnys!
Čia prisimenamas dar vienas senovės egiptiečių mitas, kuriame Sechmet, grėsminga dievo Ra akis, nukerta smako Apopo galvą. Kitaip tariant, nužudo šį smaką. Šiuo atveju (mite „Smako sala“) padarų sunaikinimas žvaigždės pagalba primena savitą dangiškąją bausmę.
Grįžkime šiek tiek atgalios ir panagrinėkime detales. Išgyvenęs jūreivis mini aštuonių uolekčių aukščio bangas, o smako dydį nurodo kaip trisdešimties uolekčių (tai svarbūs lyginamieji skaičiai, leidžiantys įvertinti mastą): „Ir štai vėjas vis stiprėja, o bangos siekia aštuonių uolekčių aukštį. Ir tada stiebas įkrito į bangą, laivas nuskendo, ir niekas, išskyrus mane, neišgyveno.“
Taigi, sprendžiant iš pasakojimo, painiavos dėl dydžių būti negali – bangos didelės, o smakas dar didesnis už šias bangas – mažiausiai tris kartus. Ir visą šį milžinišką „smakyną“ (septyniasdešimt penkis „brolius ir vaikus“) vienu tiksliu smūgiu nusiaubia kažkokia „žvaigždė“. Galima daryti vienareikšmę išvadą: sprogimas buvo tikrai didelės galios.
Kas nustebino protinguosius smakus? Kažkaip sunku patikėti atsitiktiniu „paklydusio“ meteorito smūgiu… Žinoma, senovės šaltiniai, pasakojantys apie tautų praeitį, kartais į savo folklorą įtraukia ir išgalvotas istorijas. Bet šiuo atveju, manytina, ši istorija sutampa su kitais senovės mitais tautų, gyvenusių toli nuo Egipto, kur senovės dievai arba herojai kovojo su ropliais – drakonais, smakais. Kodėl tokie mitai buvo populiarūs senovės tautose? Atsakymą kiekvienas raskime pats.
