Rusijos ir Kinijos meilė užgimė anaiptol ne šiais laikais: po Antrojo pasaulinio karo du diktatoriai – Stalinas ir Mao Dzedongas – sukandę dantis vienijosi kovai su neapkenčiamais Vakarais. Valdžią perėmus Nikitai Chruščiovui, susidorojus su buvusiu Stalino pakaliku Berija (beje, ir pats Chruščiovas uoliausiai tarnavo paranojiškam tironui), naujasis SSRS vadas netruko pasmerkti Stalino asmens kultą, ir davė pradžią negailestingam diktatoriaus paminklų naikinimui. Mao, valdęs Kiniją tokiais pat žiauriais ir klastingais metodais, kaip ir sovietinis diktatorius, baisiausiai perpyko ant Chruščiovo, kad šis drįso kėsintis į kadaise sudievinto tirono „nuopelnus”. Santykiai tarp sovietų imperijos ir maoistinės Kinijos staiga ir smarkiai atšalo iki tokio lygmens, kad imta triuškinti sovietų pasiuntinybę Pekine. Tai – praeitis, o kokią perspektyvą puoselėja Kinijos, Rusijos ir Šiaurės Korėjos vadai?
Ne tik Kinija, bet ir kitos Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos valstybės ilgą laiką buvo europiečių engiamos. Būtent besaikis ir nepaliaujamas kolonijų išnaudojimas sukrovė turtus ne vienai europinei valstybei, ypač – Britų imperijai. XX amžiuje, Antrojo pasaulinio karo išdavoje, dauguma buvusių kolonijų ir protektoratų išsilaisvino iš kolonizatorių jungo ir tapo nepriklausomomis valstybėmis. Šimtmečius trukęs užkariautų teritorijų engimas nutrūko, nors kolonijinė įtaka iki šiol stipri Afrikos valstybėse, pasitelkdama marionetinius karinių diktatorių režimus. Išnaudotų šalių gyventojai gerai išmoko istorijos pamokas, ir puikiai prisimena, kokius vargus teko šimtmečiais kęsti kolonizatorių „dėka”. Nestebina, kad nemeilė, o gal ir priešiškumas europietiškoms (vakarietiškoms) tautoms giliai įsišakniję kadaise engtose šalyse.
Pasinaudodamas Jungtinėse Valstijose įsivyravusiai priešpriešai, jų nutolimu nuo visiems vakariečiams svarbios paramos Ukrainai, JAV užsienio politikos nenuoseklumu, Kinijos lyderis buria gausią draugužių kompaniją bekompromisei konkurencijai su Vakarų pasauliu. Šioje kompanijoje tinkami visi: kruvinas karinis nusikaltėlis iš „deržavos”, jo pastumdėlis iš Gudijos, nuo Kinijos visiškai priklausomos Šiaurės Korėjos vadukas, staiga draugeliu kinams tapęs Indijos premjeras ir dar visa aibė „trečiųjų šalių” (realiai jau nutolusių nuo termino „trečiosios”) vadai ir vadukai iš Azijos ir kitų kraštų. Kas gi vienija visą šią margą ir gausią draugiją? Aršus ketinimas mesti iššūkį vakarietiškoms vertybėms, Vakarų ekonomikoms, šimtametėms kultūrinėms ir religinėms tradicijoms, technologijų pažangai ir viskam, kas neatitinka diktatoriškų teritorijų (pasivadinusių „šalimis”) pasaulėžiūrai.
Kinams bei indams naudingas ir nesibaigiantis karas Ukrainoje: ne tik prisiperka pigios rusiškos naftos bei negailestingai naikina „deržavos” miškus, bet ir stekena europiečių finansus, nes palikti Ukrainą vieną būtų pražūtinga visam Vakarų pasauliui. Tad ir remia nusikalstamą pulerio režimą, besitikėdamos, kad nusistekenusi paskutinė pasaulio imperija taps klusniu vasalu, nebyliu pastumdėliu. Kol kas, rodos, šie planai visai sėkmingai įgyvendinami. O ką gi vakariečiai, priešaky su nenuosekliuoju JAV prezidentu? Vakariečiai elgiasi keistokai, lyg nepastebėtų besiformuojančios anti-„blyškiaveidiškos” koalicijos. Perka iš Indijos kurą, pagamintą iš rusiškos naftos, o paskutiniojo sankcijų paketo – to, apie kurį tiek skambių kalbų rėžta – įsigaliojimą.. atideda pusmečiui. Kiek per tą pusmetį žus ukrainiečių, kiek bus sugriauta namų ir likimų: ar rūpi visa tai eurobiurokratams?
Politikai dažnai nesutaria, net ir kiekvienoje šeimoje pasitaiko pykčių, barnių, apsikepšnojimų. Tačiau, ėmus grėsti rimtam pavojui, norom-nenorom tenka susitaikyti, vienytis, veikti kartu. Ar Europai, Jungtinėms valstijoms, Kanadai, Australijai ima aiškėti, kad Kinija visomis pastangomis bando performuoti pasaulio tvarką, nesibodėdama net netiesiogiai remti putininį režimą? Ar įžvelgia globalieji Vakarai, kad toliau vėpsant, netrukus jie gali tapti „trečiosiomis šalimis”, nuolankiai žiopsančiomis Kinijai į burną? O gal politikos elitui tai apskritai nerūpi, užsitikrinus turtingą gerovę ir nulinę atsakomybę už neveiklumą? Tuomet laikas sukrusti verslo elitui, nes kas jau kas, o jis kinams nereikalingas šimtą metų, tad bus pirmasis taikinys kiniškos ekspansijos bangoje.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
