Laidojimo apeigos – tarsi laiko mašina. Jos saugo atmintį apie žemę, kurioje gimė tradicija, ir apie žmones, kurie ją sukūrė. Musulmonų laidojimo apeigos, griežtai laikomasi nuo Londono iki Tolimųjų Rytų, yra gyvas priminimas apie saulės išdegintas Arabijos dykumas – islamo lopšį. Pirmoji musulmonų laidotuvių taisyklė – skuba. Mirusįjį stengiamasi palaidoti tą pačią dieną, iki saulėlydžio. Šis nurodymas siekia pranašo Mahometo žodžius: „Laidotuves atlikite kuo anksčiau…“. Priežastis yra ne tik tikėjimas, bet ir griežtas praktiškumas: karšto Arabijos klimato sąlygomis delsti buvo neįmanoma.
Tacharatas – apvalymo ritualas: kai tik konstatuojama mirtis, prasideda pasiruošimas – tacharat,as arba apvalymas. Tai šventas apvalymo aktas, kuris atliekamas specialioje patalpoje prie mečetės arba kapinėse. Kūną plauna tos pačios lyties žmonės, kaip ir mirusysis (nors sutuoktiniai gali būti kartu, kai vienas kitą plauna). Procesui vadovauja gasalas – labiausiai patyręs šioje srityje žmogus. Patalpa apdūminama smilkalais, kūnas paguldomas kojomis į Meką ir uždengiamas audiniu. Procedūra atliekama kruopščiai: gasalas masažuoja mirusiojo pilvą, plauna nosį, burną, akis, plauna plaukus ir barzdą muilu. Viskas tai daroma tam, kad žmogus būtų pristatytas Alachui visiškai švarus.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Kai kūnas nuplaunamas ir išvalomas nuo visų nešvarumų, jis apgaubiamas savanu. Musulmonų laidojimo drabužiai susideda iš kelių audinio drobulių. Vyrams jų yra trys, moterims – penkios. Miręs musulmonas apvelkamas kamisu (audinio gabalu su skyle viduryje galvai), tada apvyniojamas antruoju audinio gabalu, o viršuje tvirtai apvyniojamas laidotuvių apdangalu lifafu. Jei žmogus buvo turtingas, audinys gali būti brangus, bet jokiu būdu ne šilkinis, nes šariatas draudžia vyrams dėvėti šilką. Be šių trijų audinių, musulmonės laidotuvių apranga apima galvos skarelę ir juostą aplink krūtinę.
Lavono apiplovimo ir aprengimo ritualų yra griežtai laikomasi, tačiau yra ir išimčių. Pavyzdžiui, jei trūksta vandens (o dykumos klajoklių gyvenime tai nėra retas atvejis), tacharatas pakeičiamas tajamumu – apvalymu smėliu arba žeme. Jei kalbama apie mažų vaikų (jaunesnių nei septynerių metų) laidotuves, nėra būtina dengti „gėdingas vietas“, taip pat nebūtina laikytis taisyklės „vyrai plauna vyrus, o moterys – moteris“. Mažą mirusią mergaitę gali nuplauti vyras, o mažą berniuką – moteris.
Jei laidojamas šachidas (kankinys), jo kūnas neplaunamas ir paliekamas tuose drabužiuose, kuriuos jis vilkėjo mirties metu, pagal Pranašo žodžius: „Prisiekiu Tuo, kurio rankose yra mano siela, (jei) kas nors bus sužeistas Alacho kelyje… jis būtinai pasirodys Prisikėlimo Dieną (su savo žaizda) kraujo spalvos (iš kurios sklis) muskuso aromatas“. Po to, kai mirusysis nuplaunamas ir apvelkamas drobulėmis, perskaitomos visos reikiamos maldos, kūnas paguldomas ant specialių neštuvų – tobuto – ir nunešamas į kapines. Juos lydi tik vyrai, moterys lieka namuose. Tai pagrįsta vienos iš pirmųjų musulmonių, pranašo Mahometo amžininkės, vardu Um Atyjos, žodžiais: „Mums buvo draudžiama lydėti neštuvus, bet ne griežtai“.
Neštuvus pagal paprotį neša keturi žmonės, jie eina gana greitai, bet be skubėjimo. Ši taisyklė pagrįsta chadisu: „Neškite mirusįjį kuo greičiau…“.
Kapinėsešventikas skaito specialią maldą už mirusįjį– džanazą. Po to pradedamas laidojimas. Ypač verta paminėti musulmonų kapo struktūrą. Jis yra gilus, ne mažiau kaip pusantro–dviejų metrų gylio, ir gana platus, kad be mirusiojo jame tilptų žmonės, kurie padės kūną. Kapo dugne daroma šoninė niša – liachdas. Į šią nišą bus padėtas mirusysis.
Nišos aukštis yra toks, kad joje tilptų žmogus, atliekantis pagarbą iki žemės namazo metu. Liachdas įrengiamas taip, kad mirusiojo kojos būtų šiek tiek žemiau galvos lygio, o jis pats gulėtų ant dešiniojo šono, veidu į Meką. Tikriausiai dėl to kai kurie žmonės klaidingai mano, kad musulmonai laidojami sėdimoje padėtyje. Laidojant moterį kape, virš jos ištempiamas audinys, kad niekas nematytų jos net mirusios. Musulmonai laidojami be karsto, nes medinis karstas Arabijos klajokliams buvo neįtikėtina prabanga, o pirmųjų musulmonų papročiai smerkia prabangą apskritai, ypač kai tai susiję su laidotuvėmis.
Nišą uždengia plytomis arba plokščiu akmeniu, medžio naudoti nepriimtina dėl tos pačios priežasties, dėl kurios musulmonai atsisako karsto. Po to kapą užberia žemėmis. Kapo pilkapis daromas neaukštas, ne daugiau kaip pėdos aukščio nuo žemės, pagal chadisą: „Pranašas … buvo paguldytas į liachdą, tada uždengtas samanu ir padaryta taip, kad jo kapas būtų iškilęs pėdos aukščio virš žemės“. Ant kapo dedami akmenys – vienas virš mirusiojo galvos, kitas – virš jo kojų, kapas apipilamas vandeniu. Tada visi išeina, kapinėse lieka tik šventikas, kuris skaito reikiamas maldas.
