Teisingai atspėjote, pastebėję kairiame viršutiniame nuotraukos kampe smailų bokštą – tai rusiškosios imperijos sostinė. Šiandieną žodis „rusija” daugumai kelia pasidygėjimą, nes siejasi su agresija, brutalumu, provokacijomis, melu, moraliniu degradavimu. Paradoksalu, tačiau nelengvame Lietuvos kelyje laisvėn didelė parama buvo sulaukta būtent iš… rusijos. Kas gi įvyko ne itin mieloje mums kaimyninėje šalyje, kad nuo šimtatūkstantinio mitingo Lietuvai palaikyti 1991-ų sausį nusirista iki militaristinių maršų karui ir žudynėms Ukrainoje remti? Prisiminkim ir panagrinėkim, paieškokim gilių, ir, deja, beviltiškai negatyvių sąmonės ir sąžinės lūžių rusų visuomenėje priežasčių bei pasekmių.
1991-ų pradžioje, kai braškančios sovietų sąjungos prezidentas Gorbačiovas nutarė jėga palaužti mūsų laisvės siekį, rusijoje stiprėjo demokratinės jėgos. Tuomet pažangiu laikyto Boriso Jelcino aplinka telkė permainų ir laisvumo išsiilgusius šalininkus. Didžiausia rusijos istorijoje manifestacija, perėjusi į šimtatūkstantinį mitingą Maniežo aikštėje, įvyko 1991-ų sausį, ir buvo skirta palaikyti režimo gniaužiamą Lietuvos laisvės siekį. Įsižiūrėję, įžvelgsite istorinėje nuotraukoje Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir kitų (vėliau išsilaisvinusių iš sovietų imperijos glėbio) šalių vėliavas. Kas pasikeitė rusijoje per trečdalį amžiaus, kad šiandieninė putino imperija „puošiasi” naujo stiliaus svastikomis „Z” ir „V”? Kas pasikeitė rusų galvose?
Transparantas mitinge maskvoje 1991-ų sausį skelbia: „Lietuvos tragedija – mūsų tragedija”. Tuomet rusijoje stiprėjo demokratinės jėgos.
Pirmiausia teks sugrįžti prie sovietų sąjungos ekonominio nuosmukio, prasidėjusio dar gerokai prieš Gorbačiovui ateinant valdžion 1985-ų kovą. Jau septintojo dešimtmečio vidury, ūmiajam Chruščiovui nepaliaujamomis reformomis nustekenus sovietų imperijos ūkį, SSRS atsidūrė ties žlugimo ir suirimo riba. Sovietijos vadovybė noromis-nenoromis ryžosi ekonominei reformai, kurią pradėjo vykdyti neryžtingasis SSRS ministrų tarybos pirmininkas Kosyginas. Valingą charakterį jam galutinai palaužė stalininės represijos bei aikštingos sutuoktinės įtaka. Tuomet tautų kalėjimą išgelbėjo tik Sibire rastos didžiulės naftos bei dujų atsargos, kurias suskubta pardavinėti turtingai Europai, vos prasidėjusią ekonominę reformą metus į šalį.
Kurį laiką, esant aukštoms energijos išteklių kainoms, naftos bei dujų eksportas gelbėjo sovietų imperiją nuo neišvengiamos baigties. Tačiau perpratę sovietinės ekonomikos – kalbame apie ne karinę, o civilinę pramonę – ydingą priklausomybę nuo energetikos eksporto, amerikiečiai netruko įtikinti OPEC šalis didinti „juodojo aukso” gavybos apimtis, tuo pačiu rekordiškai – iki kelių dolerių už barelį – mažinant kainą. Prisidėjo sovietinę ekonomiką alinęs karas Afganistane, trukęs visą dešimtmetį, sunkia našta slėgė milžiniškas karinis-gamybinis kompleksas, vasalams Afrikoje bei Azijoje taškomi pinigai, ir sovietijos ekonomika neišvengiamai artėjo prie griūties. Paskutiniaisiais SSRS vegetavimo metais sovietų imperija gyveno tik paskolų sąskaita – jas Gorbačiovui duodavo užsienio šalys, besibaiminančios chaotiško sovietijos žlugimo, galinčio sąlygoti tikrą karų pliūpsnį. 1991-ų rugpjūtį tie patys rusai išėjo į maskvos gatves pasipriešinti GKČP reakcionierių šutvės bandymui išsaugoti sovietų imperiją. Tuomet žuvo trys žmonės.
1991-ų sausį maskviškėn Maniežo aikštėn gausiai susirinko rusai, reikalaudami Gorbačiovo atsistatydinimo ir reikšdami paramą Lietuvai.
Po „blogio imperijos” – taip SSRS yra pavadinęs Ronaldas Reiganas – griūties visose sovietijoje kalėjusiose šalyse įsivyravo sunkmetis. Ne išimtis buvo ir Lietuva, tačiau rusijoje klestėjo atgrasiausios pokyčių formos, nes šalis buvo iki valios prisodrinta ginklų ir Afganistane žudyti bei smurtauti pripratusių smogikų. Jelciną netruko apspisti valstybinį turtą išgrobsčiusių oligarchų šutvė, o pats rusijos prezidentas giliai įklimpo alkoholizmo liūnan. Ištisą dešimtmetį rusijoje siautėjo į daugybę nusikalstamų gaujų susivieniję banditai, reketininkai, daugelis įmonių arba žlugo, arba buvo išparceliuotos, arba pasisavintos talkinant korumpuotiems valdininkams bei tiems patiems banditėliams. Daugumą rusų užklupo skurdas ir reali bado perspektyva. Žmonės gyveno varganai, tačiau buvo linkę padėti tokiems pat, kaip ir jie patys, „vargo broliams”. Korupcija klestėjo visuose valdininkijos sluoksniuose, teisėsaugos institucijose, muitinėje, teismuose ir t.t., nes tarnautojų algos buvo ubagiškai menkos, tad kiekvienas gelbėjosi kaip išmanydamas. Dažniausiai – paminant elementarius sąžinės, padorumo, pilietiškumo principus.
„Pilkąja kandimi” (t.y. neišvaizdžia, neišsiskiriančia persona) pačių kagėbistų vadinto putino atėjimas valdžion – jis buvo pasirinktas bemaž neįgalaus Jelcino kaip pats santūriausias, nepavojingiausias oligarchiniams klanams kandidatas – sutapo su buvusių reketininkų „transformavimusi” į respektabilius verslininkus. Po truputį buvo sunaikintos nusikaltėlių gaujos, trukdžiusios jau užvaldžiusiems įmones bei kitą valstybinį turtą mafijozams. Kriminogeninės padėties gerėjimą rusai susiejo su putino atėjimu valdžion, nors toji pasikeitė gana dėsningai, kaip, beje, ir Lietuvoje. Vakarykščiai treninguoti reketininkai tapo gerbiamais verslininkais, o aukštos energetinių išteklių kainos leido rusijai didinti naftos ir dujų eksportą, gerinant finansus ir stiprinant socialinę terpę. Taigi, eilinio ruso sąmonėje putino „valdžios vertikalės” – išties tai yra korumpuotas nusikaltėlių, vagių ir melagių klanas – veikla ėmė asocijuotis su nusikalstamumo įveikimu bei socialinės padėties santykiniu pagerėjimu.
1991-ų sausį maskvoje įvyko milžiniškos eitynės ir demonstracija smurtui Lietuvoje sausio 13-ą pasmerkti. Šiandieną rusijos visuomenė apatiška.
Per putininį ketvirtį amžiaus rusijoje įsitvirtino kagėbistų ir eks-kagėbistų valdžia, persmelkusi visus imperijos valdymo sluoksnius. Etalonu tapo kyšininkavimas, pavogtų lėšų pervedimas užsienin, prabangiam gyvenimui apvogtos liaudies sąskaita. Merkantilus karjerizmas, dominuojantis švogerizmas, prabangoje paskendusios stačiatikių bažnyčios moralinė degradacija matomi plika akimi, kaip ir visiškas valdančiojo klano abejingumas eilinių rusų kasdienėms bėdoms bei poreikiams. Ketvirtį amžiaus smegenis skalbė ir tebeskalbia dosniai režimo penimi propagandistai, propaguojantys tautinę neapykantą, šovinizmą, rasizmą, rusiškosios kultūros viršenybę virš visų kitų, tariamą rusų tautos išskirtinumą „moralinio mesijo” vaidmenyje. Visiškas eilinio žmogaus beteisiškumas, brutalus susidorojimas su kitaminčiais, elementarių demokratijos normų aršus naikinimas sukūrė įbaugintą, abejingą, baikštų, asocialų ir pasyvų rusą.
Tiesa, yra ir kita medalio pusė: nuskurdinti, jokios prošvaisos nematantys rusai ryžtasi už gana kuklius pinigus smurtauti ir žudyti Ukrainoje, nes jokios kitos perspektyvos pagerinti bent materialinę gyvenimo pusę jie neturi. Turime pripažinti, kad suklysti galim kiekvienas. Suklysti tenka net nenoromis, ne dėl savo kaltės, nors klaidos nepasimiršta greitai, kankindamos sąžinės graužatimi. Kodėl nematome šiurpių klaidų pripažinimo ir elementarios atgailos rusijoje? Juk rusai skelbiasi esantys išskirtinio dvasingumo ir gilių krikščionybės tradicijų tauta? Tiesa, privalome prisiminti, kad valdant diktatoriui, užaugo nauja rusų karta, nebeįsivaizduojanti gyvenimo be putino, besivadovaujanti jo diegtomis amoralumo ir asocialumo nuostatomis.
Berods, bekompromisis smurtas prieš tiesos žodį – prieš grobikišką ir žudikišką karą – bei smunkantis gyvenimo lygis, amžiais rusijoje klestėjęs eilinio žmogaus beteisiškumas, propagandistų bei bažnytininkų kurstomi šovinizmas ir nacionalizmas bus (negrįžtamai) suformavę abejingą ir pasyvų, bailų ir atsargų, moralės pagrindams abejingą sutvėrimą, nebesugebantį pažvelgti sąžinės veidrodin ir reikšti atgailą už imperijos daromus nusikaltimus. Tiesa, ir vokiečiai ilgą laiką netikėjo nacių vykdytu holokaustu, nors buvo privalomai verčiami žiūrėti dokumentiką apie konclagerių baisybes. Tad supratimas apie kolektyvinę kaltę neišvengiamai ateis ir putininės imperijos gyventojams.
