Ką žinome apie garsiąją Merovingų dinastiją – Prancūzijos karalius, kuriuos jų amžininkai vadino „ilgaplaukiais“ ir net „tinginiais“? Merovingai buvo pirmoji frankų karalių dinastija, kuri nuo V a. pabaigos iki VIII a. vidurio valdė valstybę, esančią šiuolaikinės Prancūzijos ir Belgijos teritorijoje. Jų giminė kilusi iš sališkų (jūrų) frankų valdovų. Ši tauta buvo žinoma romėnams nuo III a. vidurio, jos etnonimas reiškia „laisvieji“. V a. frankai buvo suskirstyti į dvi etnines grupes: sališkus (t. y. jūrinius), kurie gyveno arčiau jūros, ir ripuanus (t. y. upinius), gyvenusius Reino pakrantėse. Tą epochą primena iki mūsų dienų išlikęs germanų regiono Frankonijos pavadinimas.
Frankų tautos vienybę simbolizavo jų valdovų dinastija – Merovingai, priklausę senajai karališkajai giminei. Šios dinastijos palikuonys frankų akyse turėjo šventą, paslaptingą galią, nešančią gerovę visai tautai. Tai patvirtindavo ir viena charakteringa Merovingų išvaizdos ypatybė: jie nešiojo ilgus plaukus, o jų nukirpimas reiškė prarastą gebėjimą vykdyti aukštą misiją. Tai skyrė karalius nuo jų pavaldinių, kurie nešiojo trumpas šukuosenas. Pasak legendos, būtent su ilgais plaukais buvo susiję Merovingų antgamtiniai sugebėjimai. Tai patvirtina ir vienas istorinis epizodas: 754 m., kai paskutinis Merovingų frankų karalius Hildearikas III buvo įkalintas, pagal specialų Romos popiežiaus įsakymą jam buvo nukirpti plaukai. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
