Stebina, kaip ilgai istorikai, tyrinėję žmonijos praeitį, nekreipė dėmesio į tai, kas, atrodytų, buvo akivaizdu įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (kurių autoriai, be abejo, yra patikimi), kuriuose minimos lempos, nuolat spinduliuojančios šviesą šimtus, o gal net tūkstančius metų. Be to, niekur nepaaiškinama, kokią energiją naudodamos jos šviečia. Galbūt tai ir vertė skeptiškai vertinti tokius paminėjimus. Tačiau reikėjo atsižvelgti į senovės žmonių psichologiją, kurie visiškai kitaip suvokė aplinkinį pasaulį. Jiems svarbiausia buvo faktas, o jį paaiškinti jie dažnai tiesiog nemanė esant reikalinga, ypač jei žinių trūkumas neleido to padaryti. Pavyzdžiui, toks autoritetas kaip Plutarchas aprašė lempą virš įėjimo į Jupiterio-Amono šventyklą, kuri jo laikais degė jau kelis šimtmečius. Tokia pati „amžina“ lempa švietė po antrojo Romos imperatoriaus Numos Pompilijaus šventyklos kupolu. O graikų rašytojas Lukianas, gyvenęs II a. pr. m. e., ir kurio objektyvumu istorikai ne kartą įsitikino, pasakojo, kad savo akimis matė Heliopolyje, deivės Heros statulos kaktoje brangakmenį, kuris spindėjo taip stipriai, kad naktį apšviesdavo visą šventyklą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
