Nesiliaujantys karais viduramžiais paliko gilias žymes visuomenės sąmonėje, bet šįsyk pakalbėkime apie tikras žaizdas, kurios neturi jokios moralinės prasmės, o buvo įprastas dalykas viduramžių žmogui. Pradėkime nuo mūšio žaizdų. Viduramžių ginklų specialistai ir viduramžių karo istorijos tyrinėtojai rašė, kad dauguma tų laikų mūšio lauke žuvusių žmonių mirdavo dėl kraujo netekimo. Nepaisant ginklų įvairovės ir jų sukeliamų sužalojimų, galiausiai viskas susivedė į tai, kad sužeistasis arba mirė iš karto, jei sužalojimai buvo nesuderinami su gyvybe, arba nusigaluodavo per artimiausias valandas dėl kraujo netekimo. Tačiau tarp tų, kurių smegenys nebuvo pažeistos ir kurie nepatyrė vidinio kraujavimo, buvo stebėtinai daug išgyvenusiųjų – viduramžių gydytojai gana sėkmingai teikė pagalbą net sunkiai sužalotiems. Tačiau negailestinga statistika rodo, kad dažniausiai išgyvendavo tie, kurie turėjo gerus šarvus. Tikriau sakant, kuo geresni buvo kario šarvai, tuo didesnė buvo tikimybė, kad jis išgyvens mūšyje net ir sužalotas. Tiesiog todėl, kad žaizda būdavo ne tokia gili ir pavojinga. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
