Hohenšvangau pilis – tarsi akmenyje įkūnytas sapnas, XIX a. romantizmo atspindys, paslėptas Bavarijos Alpių širdyje. Jis stovi šalia labiau žinomo „pasakiško“ Noišvanšteino, bet užburia savo tyliu žavesiu – istorija, legendomis ir atmosfera, kuri vilioja į kalvų tylą, kai rūkas švelniai apgaubia bokštus ir smailes. Pirmosios užuominos apie Hohenšvangau vietovę (tuomet vadintą Švanšteinu, o tai reiškia „gulbių akmuo“) siekia XI–XII a. Tuomet čia stovėjo senovinė tvirtovė, strategiškai svarbus statinys, saugojęs slėnius ir ežerus. XVI a. pilis sunyko – sienos buvo apleistos, stogai – sugadinti laiko, pro įtrūkimus pūtė vėjas.
XIX a. viduryje Maksimiljanas II iš Bavarietis, būdamas karūnos princas, pamatė griuvėsius, įsimylėjo romantišką kraštovaizdį ir nusprendė atstatyti pilį. Darbus vykdė nuo 1833 iki 1855 metų, ir Hohenšvangau buvo perstatyta neogotikos stiliumi – taip, kaip to meto romantikai įsivaizdavo viduramžių tvirtovę. Čia užaugo Liudvikas II, būsimasis „baleto karalius“ ir Noišvanšteino kūrėjas. Pilies sienose jis praleido didžiąją dalį savo vaikystės, ir būtent čia pirmą kartą išgirdo legendas ir liaudies pasakas, kurios vėliau įkvėpė jį sukurti „pasakiškus“ statinius. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
