Nuo tų laikų, kai atsirado liaudies pasakos, mitai, legendos, perduodami iš lūpų į lūpas, egzistuoja ir amuletai, kuriais senovės žmonės bandė apsisaugoti nuo užkalbėjimų, ligų ir nelaimių. Tokie daiktai visada buvo labai garbinami, jie buvo saugomi, stengtasi jų neatsisakyti, šventai tikėta, kad jie turi stebuklingų savybių ir atneša sėkmę. Amuletais buvo naudojami įvairūs daiktai: akmenys, monetos, augalai, kaulai ir gyvūnų dantys. Jie buvo nešiojami pakabinti ant kaklo, laikomi drabužių klostėse arba pririšami prie skaudamų vietų. Krikščioniškoji bažnyčia iš pradžių smerkė amuletų nešiojimo praktiką, vadindama juos velnio daiktais, bet negalėjo jų išnaikinti, ir palaipsniui jie buvo integruoti į krikščioniškąją kultūrą. Pažvelkime į daiktus, kurie viduramžiais dažniausiai buvo naudojami amuletų vaidmenyje. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
