Jis išėjo tyliai – taip, kaip išeina žmonės, kurie visą gyvenimą žiūrėjo ne į žemę, o į dangų. Erichas von Denikenas nebuvo mokslininkas griežtąja akademine šio žodžio prasme, ir to niekada neslėpė. Jis buvo klausimas, skirtas žmonijai. Klausimas, kurio nebuvo galima ignoruoti.
Jis gyveno gyvenimą, kartodamas tą patį – kartą po karto, įvairiomis formomis, įvairiomis kalbomis: „O jei mes ne vieni? O jei praeitis sudėtingesnė, nei mes įpratę manyti?“
Jo knygos nežadėjo ramybės. Jos kėlė nerimą. Jos išmušė iš po kojų tiems, kurie buvo pripratę prie tvarkingai išdėstytų datų, aiškių schemų ir galutinių atsakymų. Būtent todėl jis buvo taip aršiai kritikuojamas – ir taip godžiai skaitomas. Jį buvo galima paneigti, išjuokti, analizuoti eilutė po eilutės, bet ignoruoti – niekada.
Erichas von Denikenas padarė tai, ką ryžtasi nedaugelis: jis grąžino senovei teisę būti paslaptimi. Baalbeko akmenys, Naskos linijos, piramidės, šumerų ir majų mitai – jo interpretacijoje jie nustojo būti muziejiniais eksponatais. Jie vėl tapo gyvais klausimais, skirtais šiuolaikiniam žmogui.
Taip, jis klydo. Daugelis jo hipotezių neišlaikė griežto mokslinio patikrinimo.
Bet būtent tai ir yra jo palikimo paradoksas: jis buvo svarbus ne savo atsakymais, o drąsa abejoti.
Laikais, kai žmogui vis dažniau siūlomos parengtos tiesos, jis sakė:
„Pažiūrėkite patys. Mąstykite patys. Nebijokite užduoti klausimų.“
Milijonams skaitytojų visame pasaulyje jis tapo pirmuoju, kuris leido pažvelgti į istoriją kitaip – ne kaip į uždarytą knygą, o kaip į juodraštį, kuriame dar liko tuščių puslapių. Jo idėjos įkvėpė būsimus tyrinėtojus, rašytojus, inžinierius, svajotojus. Net ir tuos, kurie vėliau su juo nesutiko.
Jis nebuvo pranašas ar apgavikas – jis buvo mąstymo provokatorius.
Tokie žmonės visada išsiskiria iš kitų. Dabar jo kelias baigtas.
Bet keista, kad atrodo, jog tai ne pabaiga, o logiška tęsinys – tarsi žmogus, visą gyvenimą žiūrėjęs į žvaigždes, pagaliau žengė žingsnį savo svajonės link. Tegul ten, už žemiškų ginčų ir akademinių recenzijų ribų, jis randa atsakymus – arba naujus, dar gilesnius klausimus.
O čia, Žemėje, liks svarbiausia: priminimas, kad žmonija juda į priekį ne tik dėl tų, kurie žino, bet ir dėl tų, kurie drįsta abejoti.
Sudie, žmogau, kuris mus mokė žiūrėti aukštyn. Žvaigždės buvo tavaisiais namais dar gerokai prieš šį paskutinį kelią…
