XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje daugelis neslaviškų tautų kalbų sovietų sąjungoje buvo perkelta į kirilicos raštą (išskyrus Gruziją (Sakartvelą) ir Armėniją). Tačiau Baltijos šalyse – Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje – nieko panašaus neįvyko. Abėcėlės liko lotynų, ir sovietų valdžia, nepaisant visų savo spaudimo galimybių, šios strategijos nepakeitė. Tai nebuvo maskolių „užmaršumas“ ar ypatingas švelnumas Baltijos kultūrų atžvilgiu. Priežastis buvo daug proziškesnė ir tuo pačiu sudėtingesnė: vėlesnis respublikų inkorporavimas į SSRS, kitoks tarptautinis kontekstas, jau susiformavusi rašytinė tradicija, valdymo pragmatizmas ir vidiniai sovietų nacionalinės politikos prieštaravimai. Iš dokumentų ir tyrimų matyti, kad kirilicos įteisinimas Baltijos šalyse galėjo būti ne režimo stiprinimas, o akivaizdus pasipriešinimo generatorius – be jokios pastebimos naudos. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
