Rusijos – būtų tai carinė, sovietinė ar putininė imperija – grobikiškas siekis turėti neužšąlančius uostus ir įtaką strateginiuose regionuose – tai jos užsienio politikos konstanta jau šimtmečius. Jekaterina II svajojo apie Konstantinopolį ir sąsiaurius, Pavelas I ir Aleksandras II kūrė planus dėl Indijos. Atrodė, kad bolševikinio perversmo 1917-ais kontekste imperinės ambicijos išnyko. Tačiau vos sustiprėjusi sovietija, nors ir po nauju ideologiniu šydu, atnaujino žengimą į pietus, paveldėdama grobikiškus ir agresyvius carinės imperijos geopolitinius tikslus.
Pirmasis jėgų išbandymas už buvusios imperijos ribų buvo Iranas. 1920 m. gegužės mėn. bolševikinė rusija, pasinaudojusi proga, kai Enzelio uoste buvo užimti jos laivai, išlaipino karinį desantą, ir ne tik susigrąžino laivus, bet ir pasiliko kenkti. Bolševikai Irane pamatė „sprogstamąją medžiagą“, kuria galima buvo pakenkti Britų imperijai ir „eksportuoti” vadinamąją „socialistinę revoliuciją” (bolševikinį maištą ir suirutę). Šiaurėje buvo paskelbta „Persijos sovietų respublika”, kurios pavadinimas aiškiai rodė klastingus planus sovietizuoti visą Iraną. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
