Du šimtai dolerių – daug ar mažai? Lietuvos pensininko rankose – nemažai, tačiau turbūt sutiksite, kad kainoms šokant pasiutpolkę, tokia suma šiandienąnėra ypatinga. Tiesa, 1991-ųjų gegužę poros šimtinių „žalių“ mums pakako surengti kuklias, bet linksmas vestuves, o dar po poros metų du šimtus dolerių savojoje „alma mater“ gavau kelionei į Danijos miestą Horsens‘ą, kur grupelė geriau anglų kalbą mokančių studentų turėjo rengti diplominius projektus. Užsisakiau lietuvišką pasą – skubos tvarka, už visus trisdešimtį „žalių“ – ir lėkiau į vilniškį Kalvarijų turgų pirkti porą palčių lašinių, mat Danijoje maistas brangus, tad bandysiu sutaupyti, lietuviškus lašinius kimšdamas. Kokie gi tai pinigai buvo 1993-ųjų pradžioje tie du šimtai dolerių? Litas sugrįžo tų metų vasarą, ir buvo susietas buvo su JAV doleriu, kursu keturi litai už vieną dolerį, o iki tol apyvartoje buvo bendrieji talonai („vagnorkės“), kurių kursas artėjo iki 600 „vagnorkių“ už dolerį. Tų pačių metų pabaigoje, pradėjęs dirbti solidžioje valstybinėje įstaigoje, gaudavau net 430 litų atlyginimą, kurio pakakdavo prasimaitinti mūsiškei šeimai, taigi du šimtai „žalių“ buvo išties solidi suma prieš trejetą dešimtmečių. Na, bet baikim skaičiuoti pinigėlius, ir kelkim sparnus į Daniją.
Horsenso simbolis – arklys – skulptūroje pavaizduotas tikroviškai: su visais “atributais”.
Išpūtę akis vėpsojom į anuomet mums dar nematytus galingus motociklus.
