Užsukę į Raudondvarį pasigėrėti vienu harmoningiausiu Lietuvoje rūmų ansambliu, klausiame savęs: kas ir kokiais pinigėliais prikėlė antram gyvenimui daugel negandų mačiusius pastatus? Europinę paramą primenantys stendai perša mintį, kad dabartinis reprezentacinis Raudondvario ansamblio vaizdas ne taip ir senai susiformavęs, tačiau rasti informaciją apie gerokai ankstesnes restauratorių pastangas yra tikrai keblu, nors tikrasis ansamblio atgimimo laikotarpis yra XX a. 7-as ir 8-as dešimtmečiai – prisiminkim: kas gi vyko?
Raudondvario pilies rūmų pastatas iki karo audrų ir po jų.
Pokario metais buvusio dvaro ansamblyje įsikūrusi Raudondvario Mašinų traktorių stotis kai kuriuos pastatus suremontavo, tačiau sudegusių rūmų likimu ne tik nesidomėjo, bet 1952 m. net pradėjo ardyti jų griuvėsius. Kitaip į vertingą architektūros palikimą pasižiūrėjo Žemės ūkio mechanizavimo ir elektrifikavimo mokslinio tyrimo institutas, įsikūręs 1957 m. Jo administracija 1959 m. užsakė restauratoriams atlikti rūmų griuvėsių tyrimus ir parengti jų atstatymo projektą, kurį parengė inžinieriai-architektai S.Čerškutė ir V.Jurkštas.
Nors rūmų pastatas buvo varganos būklės, jį gausiai lankė turistai.
Pilies rūmai tuo metu buvo visiškai sunykę: pastatas be stogo, beveik visų patalpų perdangos nuvirtusios. Likusi tik vienos patalpos skliautinė perdanga bei rūsių skliautai. Rūsių laiptinės skliautų dalies jau nebuvo. Išlikusios rūmų išorinės sienos iki karnizo didesnėje pastato dalyje – pirmojo aukšto išilginė kapitalinė siena ir keletas skersinių, tačiau didesnę jų dalį reikėjo permūryti. Sienų angos buvo be sąramų, angų kraštai išvirtę. Tinkas išoriniuose rūmų fasaduose aptrupėjęs, apvadai apie langus nukritę. Gerokai nubyrėjęs karnizų tinkas.
Restauratoriai puikiai suprato, kokios apimties darbai laukia.
Projekto autoriai stengėsi atkurti, kiek buvo įmanoma, pirminę – renesansinę – rūmų planinę struktūrą ir išvaizdą. Tačiau, neturint pakankamai duomenų, nebuvo galima nepaisyti ir vėlesnių perstatymų. Be to, reikėjo atsižvelgti ir į restauruojamų rūmų paskirtį. Todėl projektuotojai ir ieškojo kompromiso tarp pirminės – renesansinės – rūmų architektūrinės kompozicijos ir to, kas buvo pakeista per tris šimtmečius.Buvo paliktas mezoninas su jo XIX a. formomis ir dekoru, nors tai ir nesiderino su restauruota XVII a. rūmų visuma. Vidaus patalpas stengtasi įrengti pagal užsakovo poreikius, nedaug tepažeidžiant pirminį planą. Antrajame aukšte palikta salė ir visas senasis patalpų išdėstymas. Mezonine įrengti gyvenamieji kambariai. Abu pastato aukštus ir mezoniną sujungė prie bokšto įtaisyti nauji laiptai. Nuo fasadų pašalintas per rekonstrukcijas uždėtas tinkas, paliktas tik tinkuotas sienų karnizas. Atkurtos renesansinės langų formos.
Tenka tik apgailestauti, kad nėra išlikę pakankamai nuotraukų, fiksavusių restauravimo darbus.
Stogas uždengtas raudonomis olandiškomis čerpėmis. Labai pasikeitė šiaurės vakarų bokštas: nugriauti XIX a. primūryti kuorai, cilindras paaukštintas. Virš antrojo aukšto įrengtos mašikulos – gotiškoms pilims būdingi gynybiniai elementai, todėl nebeliko apžvalgos aikštelės. Vėjarodėje, kurios anksčiau nebuvo, sukomponuoti trys ragai – Radvilų giminės herbas (nors pastarieji Raudondvaryje šeimininkavo gana trumpai, ir didelių nuopelnų ansambliui neturi). Restauruojant naudotos 28,4×14,2×7,2 cm matmenų plytos, dydžiu artimos senosioms. Didžiulės apimties projektui prireikė tik penkerių metų – restauravimo srityje tai nedidelis laiko tarpas, įvertinant darbų sudėtingumą: restauravimo darbai pradėti 1962-ais, baigti 1967 m. sausio 6 d.
Taip atrodė Raudondvario pilies rūmai po restauracijos.
Po kruopštaus Lietuvos restauratorių darbo atgiję Raudondvario pilies rūmai džiugina lietuvaičius, tačiau apie restauraciją nerasi nei žodžio.
1959 m. spalio mėnesį pradėti Raudondvario oranžerijos atstatymo darbai. Oranžerija restauruota 1960 m. pagal inžinieriaus-architekto V.Jurkšto projektą. 1970-1973 m. suremontuotas buvęs dvaro arklidžių pastatas. Gerai išlikusiose, suremontuotose oficinose apsigyveno Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto darbuotojų šeimos, o pačiuose rūmuose įsikūrė Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto biblioteka, bei to instituto galvijų fermų mechanizavimo sektorius. Dalį patalpų užėmė Žemės ūkio kadrų tobulinimo mokykla, kurioje rengti inžinieriai-elektrikai, mechanikai, mašinistai.
Šiandieną Raudondvario kompleksas – žinomiausias ir lankomiausias Kauno rajone.
Buvo numatyta ateityje regeneruoti rūmų parką: atkurti buvusias alėjas, tvenkinius, pasodinti retesnių medžių. Šiandien, skaitydami informaciją apie Raudondvario ansamblio pastatų atgimimą, rasite tik probėkšmiais paminėtus Lietuvos restauratorių atliktus didžiulius darbus, sovietmečiu atkuriant ansamblio pastatus: dabar ši nepelnyta ir niekuo nepagrįsta (sąmoningos?) užmaršties neteisybė yra bent šiek tiek ištaisyta. Na, o mes pasivaikščiokime po išties solidų Raudondvario kompleksą.
(Į Raudondvarį sugrįšime romantiškai vakarienei, o šįkart pasisvečiuoti Raudondvaryje bei jo praeityje mums padėjo AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
