(Nėrius Pečiūra-“Atsuktuvas” neabejotinai yra vienas ryškiausių Atgimimo laikų rokerių.)
„Ėjau rūkydama, @ikną kraipydama“, – galingu balsu užtraukė lieknas vyrukas, apsirengęs „grafkių“ prisagstytą odinę striukę, ir „Dinamo“ stadionas suūžė-sugaudė šūksniais bei garsiu juoku, o mudu su bičiuliu Daliumi ėmėme skardžiai švilpti. Roko maršo koncerte dalyvavo kaip niekad sumaniai „sukaltas“ roko grupių trejetas: lyrišką muziką grojusi Andriaus Mamontovo „Fojė“, siautulingą pankroką skaldžiusi Nerijaus Pečiūros „Už tėvynę“, ir bene progresyviausias lietuviško roko kolektyvas – charizmatiškojo Algirdo Kaušpėdo komanda „Antis“, tad stadioną užtvindžiusi jaunimo minia mėgavosi puikiu skirtingų stilių lydiniu. Mudviem su bičiuliu ypatingą pasididžiavimą žadino tai, kad grupės „Už tėvynę“ mušamuosius lupo mūsiškėje mokykloje mokęsis Rolis – Rolandas Gaušys (tebūnie lengva jam žemelė…), bet virtuoziškiausiai grupėje grojo visgi bosininkas Vytautas Kubilius, vešlia barzda smarkiai skyręsis nuo jaunatviškų „Atsuktuvo“ ir Rolio. Apsidžiaugiau, minioje sutikęs savąjį senelį, kuriam 1988-ais jau buvo gerokai virš aštuoniadešimties, tačiau patriotiškai nusiteikusio jaunimo minioje jis jautėsi pakiliai atjaunėjęs. Tokios minios dar niekada neregėjęs „Dinamo“ stadionas (beje, įrengtas tarpukariu kariškių) griaudėjo nuo pankiškų dainų „Lietuva – tai jėga!“, „Šiandien Glasnost“, „Ėjau rūkydama“, „Peroksidas“, na, o visų širdis bei akis džiugino trispalvių vėliavų jūra, tarp kurių galėjai atrasti ir latvišką bei istorinę Baltarusijos (dabar diktatoriaus uždraustą) vėliavas.
Manoji pažintis su pankroku prasidėjo (klasioko Romo dėka) nuo unikalaus ne tik anais laikais, bet ir visoje roko istorijoje vinilo – puikaus grupės „Stranglers“ 1978-ųjų disko „Black And White“: ne juodas, o pilkšvai baltas vinilas stebino ir išvaizda, ir su niekuo nesupainiojamu, avangardiniu skambesiu, galingos pankroko energijos pliūpsniais, originaliomis kompozicijomis – tikrų tikriausias šedevras! Tiesa, vėliau „Stranglers‘ų“ stilius pakito, tad labai tikėtina, kad jūs geriau pamenate ne išties unikalų 1978-ųjų albumą, o po keleto metų įrašytas „Always The Sun“, „Skin Deep“ ar „Golden Brown“, kuriose pankroko skambesio nebeatpažinsite, o štai progresyvius tekstus atrasite nesunkiai. Nemažai vertingų prisiminimų apie pankroko pionierius Lietuvoje rasite manojo bičiulio Povilo Girdenio publikacijose bei jo knygoje „Artima praeitis“ (rekomenduoju visiems, norintiems prisiminti puikius Atgimimo laikų rokerius), tad verčiau bandysiu pakalbinti patį Nėrių Pečiūrą, kurį manoji – pusamžių – karta vadino „Atsuktuvu“.
Roko maršo “Dinamo” stadione kadras.
Pasakojimą apie pankroko raidą Lietuvoje bei jo įtaką jaunimo laisvėjimui, nepriklausomybės siekio stiprėjimui reiktų, turbūt, pradėti nuo pankroko festivalio „Vilnius Punk 88“, surengto vilniškio Alumnato kieme, tačiau sutarsime, kad šiam anuomet reikšmingam, o šiandieną nepelnytai primirštam įvykiui skirsime atskirą kelionę lietuviškojo roko praeitin. Beje, Nėrius geriau už dažną pamena ir „Vilnius Punk 88“ vyksmą: „1988 metų rugsėjo pirmą dieną Vilniuje įvyko antrasis Lietuvoje pankroko festivalis “Vilnius Punk’88″. Koncerte , kuris įvyko Alumnato kieme, dalyvavo Varveklio grupė “Genocidas Raudonajam Interventui”, “Katastrofa” (iš Panevėžio), “DAAP” (pirmoji Vaido Iškrypėlio grupė iš Kauno) “BAC!”, “Dustas – Nuodai”, “Už Tėvynę”, Taip pat dalyvavo estų grupė – “ABS” ir “Graždanskaja Oborona” iš Rusijos. 1988 metais festivalyje “Vilnius Punk’88” Alumnato kiemelyje koncertavo ir estų grupė “ABS”. Prieš vieną dainą grupės lyderis Tarmo Kruusimäe rėžė antisovietinę kalbą apie Brežnevą.“
Po tokios – ilgokos ir nostalgiškais prisiminimais prisodrintos – įžangos, krypsime link paties rokerio (anuomet rokeriais pagrįstai buvo vadinami roko muzikantai, o ne motociklų fanai) Nėriaus Pečiūros prisiminimų:
„1986 metais su Varvekliu (Vykintu Dariumi Šimansku) sukūrėme pirmą grupę. Pavadinome ją WC. 1986 metais sprogus Černobylio atominei elektrinei kartu sukūrėme pirmą dainą – “Aš nuplikau nuo peroksido”. Ji turėjo pozityvios sprogstančios energijos, verdančios galvoje, kurios plaukai nušviesinti vandenilio peroksidu. Vėliau parašėme nemažai pesimistinių dainų – “Pilnas miestas narkomanų” ir panašiai. Grupėje WC su mumis būgnais grojo Jonas Noreika. Po to, maždaug 1987 metų pabaigoje, mes su Varvekliu paveikti pilnaties, be reikalo susipykome, apsistumdėme ir išsiskyrėme. Pradėjome muzikuoti atskirai. Aš įkūriau grupę “Už Tėvynę”, kuri Lietuvoje ryškiai žybtelėjo istoriniais 1988 metais. Tų metų vasarą mane su grupe ( boso gitara – Vytas Kubilius, būgnai – Rolandas Gaušys) pakvietė dalyvauti “Roko marše per Lietuvą”. O “Roko maršas per Lietuvą” 1988 metais rėmė Sąjūdį ir Arvydo Juozaičio asmenyje vežė per Lietuvą trispalvę. Tai buvo šiurpą krečiantys politiniai įvykiai. Panašu, kad tuo metu buvau sukūręs ryškų panko portretą, kuris amžininkams padarė įspūdį.”
Nuotraukoje 1988 m. rugpjūčio 8 d. Vilnius, Dinamo stadionas Kalnų parke, prieš Roko maršo per Lietuvą koncertą (N.Pečiūros archyvas).
„Grupei “WC” – arba “Komanda V” – iširus dėl muzikinių skonių, nes “Varvekliui” geriausia visų laikų pankroko grupė buvo “The Exploited”, o “Atsuktuvui”- “The Sex Pistols”, “Atsuktuvas” suburia savo punk77 grupę “Už tėvynę”. Naujos grupės pavadinimą sugalvojo Marius Šulcas, vienas iš Jaunimo muzikos klubo veikėjų, dėl to, kad pavadinimas skamba dviprasmiškai, bet Vilniaus komjaunimo komitetas, po kurio stogu buvo prisiglaudęs klubas, niekaip neprisikabins. Kaip tik tuo laiku iš sovietinės armijos sugrįžo senas “Atsuktuvo” bičiulis “Stumbras”, kuris mokėjo groti būgnais. Okupavę Antakalnyje esantį jo tėvo garažą, jie pradėjo “Už tėvynę” dainų repeticijas. Bet netrukus, “Atsuktuvui” nežinant, naujoje studijoje apsilankė “Remis” ir, per garsiai grodamas gitara, sudegino stiprintuvą. Galbūt kaip tik tada “Atsuktuvas” palaidojo iliuzijas dėl rimtų grupės muzikantų ir nebesistengė suburti pilno ir nuolatinio grupės sąstato. Į koncertus jis dažniausiai keliaudavo vienas. Prieš koncertą labai lengvai prisikalbindavo bet kurios svetimos grupės būgninką: – Kai aš pradėsiu groti, tu paklausyk tempo ir drąsiai kalk! Mūsų grupę globojo Jaunimo muzikos klubo prezidentas Giedrius Klimkevičius, kuris suorganizuodavo grupės pasirodymus Lietuvoje, “Roko marše” 1988 metais. Taip pat grupė dalyvavo estų pankroko festivalyje Tartu.“, – prisimena Nėrius.
“Vilnius Punk 88” kadras.
“Šiandien Glasnost” – garsiausia pankroko grupės „Už Tėvynę“ daina. N. Pečiūra prisimena: “1986 metais su Varvekliu (Vykintu Dariumi Šimansku) sukūrėme pirmą grupę. Pavadinome ją WC. 1986 metais sprogus Černobylio atominei elektrinei kartu sukūrėme pirmą dainą – “Aš nuplikau nuo peroksido”. Ji turėjo pozityvios sprogstančios energijos, verdančios galvoje, kurios plaukai nušviesinti vandenilio peroksidu. Vėliau parašėme nemažai pesimistinių dainų – “Pilnas miestas narkomanų” ir panašiai. Grupėje WC su mumis būgnais grojo Jonas Noreika. Po to, maždaug 1987 metų pabaigoje, mes su Varvekliu paveikti pilnaties, be reikalo susipykome, apsistumdėme ir išsiskyrėme. Pradėjome muzikuoti atskirai. Aš įkūriau grupę “Už Tėvynę”, kuri Lietuvoje ryškiai žybtelėjo istoriniais 1988 metais. Tų metų vasarą mane su grupe ( boso gitara – Vytas Kubilius, būgnai – Rolandas Gaušys) pakvietė dalyvauti “Roko marše per Lietuvą”. O “Roko maršas per Lietuvą” 1988 metais rėmė Sąjūdį ir Arvydo Juozaičio asmenyje vežė per Lietuvą trispalvę. Tai buvo šiurpą krečiantys politiniai įvykiai. Panašu, kad tuo metu buvau sukūręs ryškų panko portretą, kuris amžininkams padarė įspūdį.”, – atvirauja keliasdešimt metų muzikuojantis roko mohikanas.
Mudviejų bičiulis – istorikas, publicistas, bardas – Povilas Girdenis: “Nėriaus Pečiūros VARVEKLIS, STRAUSAS IR DRAKONAS – neilga, bet puiki kelionė laiko mašina į tolimą ir artimą 1983-1988 m. laikotarpį.”
Po tiekos įdomių Nėriaus atsiminimų apie gaivališkas Atgimimo laikų roko bangas, tenka ir man vieną-kitą pusgrašį išsitraukti: roko marše jaunimą kaitinusi daina “Lietuva- tai jėga!” sukurta bevažiuojant į koncertą ant Rambyno kalno, kur ji ir buvo pirmąsyk atlikta. Ant Rambyno kalno į Jonines suvažiuodavo marios žmonių, tada tai buvo po daugelio metų pirmas kartas, kai valdžia, Rambyną paskelbusi draustiniu, gaiviam Sąjūdžio vėjui papūtus, ant Raganų kalno surengė šventę. “Už tėvynę” pirmą kartą koncertavo maždaug dviejų tūkstančių miniai, kuri vieningai skandavo naujosios dainos priedainį “Lietuva-tai jėga!” Akimirksniu tapusią hitu dainą teko kartoti dukart. Kaip jau minėjau, 1988-ųjų “Roko marše per Lietuvą” grupėje grojo būgnininkas Rolandas Gaušys bei bosistas Vytas Kubilius, praturtindavęs pankroko skambesį virtuozišku grojimu, o dar ir prieš kiekvieną koncertą Vytas versdavo “Atsuktuvą” ir Rolandą repetuoti, kad pankroko skambesys nebūtų minimalistiškas. Metų gale „Už tėvynę“ įrašo albumą “Ėjau rūkydama…”, o jau netrukus Nėrius Pečiūra pasuka link popmuzikos, grodamas tiek hiphopą, tiek electro-punk, pačią grupę pervadindamas „UTV“.
Baigdami svečiavimąsi pas vieną žinomiausių Atgimimo laikų rokerių, dar prisiminsime, kad pirmasis „Už tėvynę“ koncertas 1988-ųjų sausį Vilniaus Dailės Instituto naujųjų rūmų foje, tuomet kartu koncertavo ir grupė “Mėsa”. Koncertą suorganizavo Dailės Instituto studentas Gintautas Kažemėkas, anksčiau grojęs mušamaisiais grupėje “Antis”. Bene ryškiausias “Už Tėvynę” kūrinys – “Lietuva – tai jėga!” – šiandieną yra atgaivinta, iš archyvinių istorinių kadrų jai sukurtas muzikinis vaizdo klipas, o Latvijoje įvykusios vaidybinio kino filmo ” Paradise ’89″ premjeroje skambėjo ir „Lietuva – tai jėga!“, įtraukta į filmo garso takelį. Prieš palinkdėdami Nėriui Pečiūrai kūrybinės ir koncertinės sėkmės, prisiminsim solidų faktą, kad 1987-ais Nėrius ir jo bendraminčiai pankai šauniai sudalyvavo Vilniaus roko klubo atidarymo koncertuose, savąją grupę pavadinę „Komanda V“.
Roko maršų siautulingų ir persmelktų tautiškumu akordų fone kiek priblėsta atsiminimai apie festivalius „Lituanika“, „Jaunimo estrados“ (realiai – roko grupių varžytuvių) koncertus, tačiau ketinu jus pakviesti ir į šiuos Atgimimo laikų renginius, kai minioms sukviesti nereikėjo kompiuterinių vingrybių, silikoninių krūtų bei lūpų, ar staipymosi blerbiant fonogramai – anuomet pakako groti gerą roką.
