“Čiupt už vadžių, ir vėl iš pradžių”, – byloja liaudies išmintis, tačiau XXI amžiuje senai nebevažnyčiojame, tad link tų pradžių krypkime, padedami Vilniaus etninės kultūros centro parengtos festivalio “Skamba, skamba kankliai” apžvalgos: “Tikroji festivalio pradžios data buvo atrasta Daivos Čičinskienės, ilgus metus prie Vilniaus miesto kultūros valdybos veikusios liaudies muzikos sekcijos sekretorės, asmeniniame archyve, protokolų juodraščiuose. Šios iniciatyvos ėmėsi šviesaus atminimo Eugenija Venskauskaitė, kruopščiai bandžiusi surinkti išsibarsčiusius ir nesusistemintus festivalio istorijos faktus. Mintis, jog Vilniui reikia liaudiškos instrumentinės muzikos festivalio, sukosi dar Vlado Bartusevičiaus bei kitų to meto žymių kultūros veikėjų galvose. 1973 m. spalio mėnesį Sporto rūmuose įvyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba skamba kankliai“. 1974 m. gegužės gale Vilniaus salėse ir Kalnų parke surengtam festivaliui šį pavadinimą pasiūlė Petras Juodelė, o režisieriumi tapo Vidas Aleksandravičius. Jau pirmuosiuose „Skamba skamba kanklių“ koncertuose be dainų ir šokių ansamblių dalyvavo etnografiniai ansambliai (tiesa, surepetavę jungtinę Laimos Burkšaitienės, tuometinės Vilniaus universiteto folkloro ansamblio vadovės, globojamą programą; nuo to laiko tebėra populiari anuomet visų folkloro ansamblių dainuota daina „Vidury lauko pušynas augo“). Kurį laiką lygia greta festivalyje dalyvaudavo ir stilizuotą liaudies meną propaguojantys, ir už tradicinės kultūros autentiškumą kovojantys ansambliai.
1980 m., V.Daraškevičiaus nuotr.
1981 m., V.Daraškevičiaus nuotr.
Tai buvo natūralus priešinimasis sovietinių švenčių, stilizuoto folkloro ir sovietizuotos saviveiklos kultūros niveliavimo ideologijai. 1973–1988 m. laikotarpiu miesto žmonėms buvo labai svarbu vėl grąžinti tikėjimą gimtosios kultūros verte, jos amžinu gyvavimu ir lietuvybės išlikimu. Ir tai pavyko! Nuo 1979 m. Vilniaus universiteto, Alumnato ir kiti senamiesčio kiemai festivalio metu tampa savotiškais liaudies meno mylėtojų vienkiemiais. Visi atėjusieji gali dainuoti, šokti, šėlti bendrame besilinksminančiųjų sūkuryje. Festivalio koncertai vyksta ir senamiesčio kiemuose, ir koncertų salėse. Kasmet festivalio rengėjai stengiasi įsisavinti, „prisijaukinti“ ir naujas erdves. Taip ilgainiui įsikurta Bernardinų sode, pamėgta Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemas.
1980 m., V.Daraškevičiaus nuotr.
1986 m., V.Daraškevičiaus nuotr.
Ilgainiui dainų ir šokių ansambliai, vyravę festivalyje iki 1984 metų, natūraliai buvo išstumti labai aktyvaus folkloro ansamblių judėjimo ir tvirtėjančių folkloro ansamblių. Šis renginys turėjo ženklų poveikį visam lietuvių folkloro judėjimui, buvo ir yra svarbi mūsų etninės kultūros sklaidos, plėtros, dabarties ir istorijos dalis. Prieš 30 metų „Skamba skamba kanklių“ bendruomenė tapo galinga aksomine jėga, atgniaužusia okupacinį kumštį – Lietuvos folkloro ansamblių judėjimas buvo viena iš pasipriešinimo nutautinimui bei sovietinei ideologijai formų. Be šio etninės kultūros sąjūdžio nebūtų buvę ir „dainuojančios revoliucijos“.
1988 m., V.Daraškevičiaus nuotr.
1988 m., V.Daraškevičiaus nuotr.
Per 50 gyvavimo metų festivalis tapo kasmetiniais visos Lietuvos folkloro gerbėjų „atlaidais“, suformavo ir savo, kaip etninės kultūros šventės, įvaizdį. Paskutinįjį gegužės savaitgalį vykstantis festivalis kasmet suburia gausią, stiprių saitų surištą bendruomenę. Šiųmetėje festivalio programoje šalia tradiciniais tapusių renginių – „Pasidainavimų vakaro“, „Naktišokių“, susitikimų su kaimo dainininkais, Lietuvos ir užsienio šalių ansamblių pasirodymų, instrumentinės muzikos koncertų, tautodailininkų mugės – randasi ir naujos, tradicinę muziką pristatančios formos: „Sutartinių takas“, „Tradicijų akiračiai“, „Nakties muzika“, „Festivalio kinas“, „Naktinės dūzgės“ ir kiti renginiai, skatinantys mūsų visuomenės ir festivalio svečių susidomėjimą etnine kultūra.”
1988 m., V.Daraškevičiaus nuotr.
9-as deš., nežinomo autoriaus nuotr.
Kokie gi įspūdžiai iš šiemetinio, ką tik pasibaigusio, festivalio informacinės aplinkos? Apie gausius renginius informavo nacionalinis transliuotojas bei populiariausias savaitraštis, jiems talkino solidus knygynų tinklas. O kaip gi kita, tokia gausi televizinės bei internetinė žiniasklaida? Šįkart festivalyje išvydome ir nemažai svečių iš Sakartvelo, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, pasirodė Lietuvos tautinių bendruomenių – lenkų, ukrainiečių, totorių, žydų – kolektyvai: rodos, išties solidi ir intriguojanti programa. Sekmadienines kolektyvų eitynes iš vilniškės Rotušės aikštės į Bernardinų/Sereikiškių parką, kuriame ir vyko kolektyvų pasirodymai, gėrėdamiesi stebėjo bei filmavo tiek vilniečiai, tiek gausūs turistai, o ar organizatoriai bei dalyviai liko patenkinti žiūrovų gausa? Pakalbinti tautodailininkai, kurių nuostabių darbų paviljonai buvo apglėbę scenos link vedantį taką, visi kaip vienas pasigedo pirmųjų valstybės asmenų dėmesio festivaliui, nors, antai, kadenciją baigusi Prezidentė niekada nepraleisdavo „Kanklių“ renginių. Kas gi trukdo gausiai šalies žiniasklaidai pačiai domėtis festivaliu ir jį populiarinti: gal pemenka komercinė “gaida”?
