Jei jums skaitant šį romantišką siužetą „pakibtų“ internetas arba kompiuteris, bene racionaliausia išeitimi būtų tiesiog perkrauti modemą arba kompiuterį. O kaip gi perkrauti santykius, jei kartu gyveni trisdešimtį metų, ir rodos, pažįsti vienas kitą kaip nuluptą? Turbūt sutiksite su manimi, bičiulės ir bičiuliai, kad efektyviausias būdas yra ištrūkti iš fantaziją bei jausmus bukinančios rutinos, ir kartu leistis jei ne į pasaulio kraštą, tai bent į kokią Turkiją. Būtent taip mudu su pačiute ir pasielgėme, tvirtai nutarę derinti drybsojimą saulės įkaitintame paplūdimyje su išvykomis į atraktyvius, įspūdingus objektus, kurių Turkijoje apstu. Keletą dienelių pakaitinę bambas Konaklio (dailus turistinis miestelis Antalijoje) pliaže, leidomės pusšimčio kilometrų išvykon į Manavgato apylinkėse esantį Žaliąjį kanjoną, kurį vienu balsu rekomendavo visi draugai bei gidai.
Vaizdai šiek tiek neprivažiavus kanjoną, matoma elektrinės užtvanka, avarinio vandens nuleidimo šliuzai.
Autobusas neskubėdamas rieda pro ilgoje Antalijos pakrantėje įsikūrusius viešbučius, rinkdamas vis gausesnę ir gausesnę lietuvių turistų kompaniją, iki prisipildo, ir lydimi lietuvaitės gidės čiauškėjimo, pro Manavgato mečetę (apie ją – kitoje apžvalgoje) dundame link kanjono. Pro akis bėga Turkijos peizažas, žvilgsnis užkliūva už senovinio akveduko, kurį dar romėnai surentė vandeniui tiekti į Sidės miestą, dairomės į kuklokai atrodančius valstiečių trobesius, seno kerdžiaus varomų avių kaimenę, dulkėtame kieme žaidžiančius vaikus. Stačiu ir vingiuotu keliu atriedame iki saugomo įvažiavimo į Žaliojo kanjono teritoriją. Jau girdžiu jus tariant griežtą „STOP“, tad teks tarti keletą žodžių, pasakojant apie šios turistų atrakcijos atsiradimą. Visi žinome, kad Turkija yra ir buities prekių, ir techninės įrangos gamintoja, o ir rūbų siuvėja, todėl visai šiai veiklai būtinas galingas elektros ūkis, kurio turkai vis dar stokoja.
Taigi, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje turkai pasisamdė užsienio inžinierius ir projektuotojus, parengusius aukščiu trečiosios Turkijoje užtvankos Oypaminar bei hidroelektrinės projektus, ir juos sėkmingai įgyvendino. Kadaise šiose vietose buvo keli kalnų ežerai bei Manavgato upė, kurie aprūpindavo romėnus gėlu vandeniu. Pastačius elektrinės užtvanką, susidarė didžiulis vandens telkinys, kuris netruko tapti mėgstama tiek vietinių, tiek turistų, vieta. Kanjono apylinkės puikiai tiko surengti iškylą ar vakarėlį, fotografai džiaugėsi gražiomis kraštovaizdžio nuotraukomis, o visi kartu – vietinėmis gamtos grožybėmis, prisodrintomis ryškiai smaragdinės ežero spalvos: taip yra dėl didelio geležies kiekio vandenyje, tad jis harmoningai susilieja su vešlia apylinkių augalija.
Gidė tvirtina mums, kad Žaliasis kanjonas nepaliks abejingų, o mes dar laukiame įleidžiami, stebėdami užtvanką, avarinį šliuzą ir kitus hidroelektrinės statinius. Autobusas netrunka prisiparkuoti erdvioje aikštelėje, ir imame ropštis iš jo, jau nusitaikę lipimui į prieplaukoje mūsų laukiantį „senovinio“ stiliaus laivą, kuris ir plukdys mus kanjono vandenimis. Dairomės po didžiuliame kalnų tarpeklyje tvyrančius vandenis – milžinišką žmogaus sukurtas vandens rezervuarą, tiekiantį gėlą vandenį visai rytinei Antalijos pakrantei. Gidė primena, kad ši vietovė Tauro kalnuose turi nacionalinio parko statusą. Akivaizdu, kad nesuklydome, pasirinkdami išvyką į šią turistinę atrakciją: dvelkiantis gaivus vėjelis ir liūliuojantis žalsvas vanduo, rodos, ranka nuima kaitraus oro primestą snaudulį, kaipmat pasijuntame žvalūs ir žingeidūs.
Dirstelėkim į kanjono praeitį: kadaise šion vieton subėgdavo bemaž trisdešimties šaltinių vagos, tad romėnai ir pastatė akveduką vandeniui tiekti į senovinius miestus, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, ėmus smarkiai augti Managvato ir Sidės miestams, apskrityje pastačius didelį aliuminio kombinatą, prireikė įsirengti gėlo vandens šaltinį, bei didinti elektros energijos srautą. Kelių užtvankų dėka buvo patvenkti kalnų ežerai Oypaminar masyve, o prie didžiausios užtvankos pastatyta 135 MW galios hidroelektrinė, septynerius metus ręsta Šveicarijos specialistų. Taigi susidarė penkių šimtų hektarų dydžio ežeras-marios, kurio vidutinis gylis apie šimtą metrų, o aukštis virš jūros lygio – pusketvirto šimto metrų.
Sugužėję laivan, susirandam vietelę apartiniame arba viršutiniame deniuose, ir laivas leidžiasi skrosti Žaliojo kanjono vandenis, keliautojams be perstojo aikčiojant nuo lydinčių vaizdų žavesio, ir nenustojant fotografuoti bei filmuoti. Gamta čia išties stebinanti ir gyvybinga: į kalnų keteras tvirtai įsikibę krūmokšniai bei medelynai, iš vandens styro kadaise ramiai augusių medžių viršūnės, tolumoje boluoja elektrinės bokštai, kanjonu nardo įvairiausio dydžio laivai ir kateriai. Kiek paplaukiojęs, laivas prisišvartuoja kanjono vandenyse įrengtoje platformoje, kurioje skubam persirengti (kitaip, nei Maltoje, persirengimo kabinos čia yra), ir nerti į šiltutėlį kanjono vadenį: maudynės neprailgsta, nes po jų lauks rūpestingų turkų suruošti pietūs.
Iki valios pasipliuškenę žalsvoje arbatėlėje, plaukiam laivu į kitą kanjono krantą, kur laiptukais kabarojamės į kalno šlaite įrengtą erdvią užkandinę, ir ieškomės staliuko pietums su dailesniu vaizdu kanjonan. Tiesą sakant, vaizdai čia visur žavūs, o ir patys pietūs organizuoti jau įprastu „švediško stalo“ principu, kurį dabar jau pakeiksnoju: matyt, nuo šios išvykos ir prasidėjo tų kelių bereikalingų kilogramų formavimasis ant juostos. Pašurmuliavę pietaujant ir nepamiršę įsiamžinti fantastiškų kanjono vaizdų fone, ritamės atgal į laivą, kuris ima plukdyti mus į siauriausias kanjono įlankas, meistriškai jose apsisukdamas, keliautojams aikčiojant ir oikčiojant nuo kapitono virtuoziškų sugebėjimų. Vienas-kitas tautietis įspūdžių užaštrinimui pasiieško stipresnių koteilių laivo bare, tad po truputį emocijos striprėja bei šūksniai laive garsėja.
Kanjono vaizdai stulbina augalijos gausa bei įvairove, pamalonina sklindančiu ore maloniu aromatu: aplink auga granatų, citrusinių vaisių ir migdolų giraitės, kurios pavasarį džiugina spalvų šėlsmu ir fantastiškais aromatais žydėjimo metu. Užvertę galvas, stebeilijamės į aukštai danguje sklandančius kalnų erelius, atskrendančius čia pamedžioti, o drąsesnieji tautiečiai romantiškam fotografivimuisi ropščiasi į laivo priekyje įrengtą trapą. Neturi kada vėpsoti ir fotografijos bei filmavimo mėgėjai, nes pasisukiojęs siaurose įlankose, laivas išplaukia į sraunius vandenis, kuriuose meistriškai prasilenkia su kitais laivais ir laiveliais. Emocijų užlieti, ne vien mudu su pačiute apsikabinam, nusiteikę romantiškai, kaip prieš N metų, bet ir kiti pakeleiviai dairosi į partnerį– nepriklausomai nuo porų amžiaus bei gabaritų – meilės kupinomis akimis.
Augmenija kanjone stebuklingai prisitaikiusi.
Kelionėje iš kanjono darsyk nužvelgiame prieš daugelį amžių romėnų statytą akveduką.
Laivui pasisukus plaukti į galutinį šiandienio pasiplaukiojimo tašką, apima šioks-toks nusivylimas, kad nuostabi išvyka šįkart eina link pabaigos, tačiau turbūt dažnas pakeleivis pagalvoja apie norą čia sugrįžti. Išlipdami, apdovanojame prie trapo įsitaisiusį, ir moterims išlipti padedantį, laivo komandos narį vienu-kitu pinigėliu, ir mintimis jau matuojam kelią iki kitos šiandieną aplankytinos atrakcijos – įspūdingos mečetės Manavgate, kurią matėme važiuodami į kanjoną. Autobusas vėl rieda pro elektrinę, prie kurios spėjame stabtelti ir įsiamžinti, tuomet laukia kelionė pro turkiškus kaimus, padabintus iškabintomis Turkijos vėliavomis: kažin, ramadano proga, ar tiesiog patriotiškumo vardan? Kaip ten bebūtų, vienas kitam pasižadam, kad šiandienis apsilankymas nuostabiame Žaliajame kanjone tikrai nebus paskutinis. O jūs kada ketinate jame pabuvoti?
Turite prisijungti norint komentuoti.