Jei jums skaitant šį romantišką siužetą „pakibtų“ internetas arba kompiuteris, bene racionaliausia išeitimi būtų tiesiog perkrauti modemą arba kompiuterį. O kaip gi perkrauti santykius, jei kartu gyveni trisdešimtį metų, ir rodos, pažįsti vienas kitą kaip nuluptą? Turbūt sutiksite su manimi, bičiulės ir bičiuliai, kad efektyviausias būdas yra ištrūkti iš fantaziją bei jausmus bukinančios rutinos, ir kartu leistis jei ne į pasaulio kraštą, tai bent į kokią Turkiją. Būtent taip mudu su pačiute ir pasielgėme, tvirtai nutarę derinti drybsojimą saulės įkaitintame paplūdimyje su išvykomis į atraktyvius, įspūdingus objektus, kurių Turkijoje apstu. Keletą dienelių pakaitinę bambas Konaklio (dailus turistinis miestelis Antalijoje) pliaže, leidomės pusšimčio kilometrų išvykon į Manavgato apylinkėse esantį Žaliąjį kanjoną, kurį vienu balsu rekomendavo visi draugai bei gidai.
Vaizdai šiek tiek neprivažiavus kanjoną, matoma elektrinės užtvanka, avarinio vandens nuleidimo šliuzai.
Autobusas neskubėdamas rieda pro ilgoje Antalijos pakrantėje įsikūrusius viešbučius, rinkdamas vis gausesnę ir gausesnę lietuvių turistų kompaniją, iki prisipildo, ir lydimi lietuvaitės gidės čiauškėjimo, pro Manavgato mečetę (apie ją – kitoje apžvalgoje) dundame link kanjono. Pro akis bėga Turkijos peizažas, žvilgsnis užkliūva už senovinio akveduko, kurį dar romėnai surentė vandeniui tiekti į Sidės miestą, dairomės į kuklokai atrodančius valstiečių trobesius, seno kerdžiaus varomų avių kaimenę, dulkėtame kieme žaidžiančius vaikus. Stačiu ir vingiuotu keliu atriedame iki saugomo įvažiavimo į Žaliojo kanjono teritoriją. Jau girdžiu jus tariant griežtą „STOP“, tad teks tarti keletą žodžių, pasakojant apie šios turistų atrakcijos atsiradimą. Visi žinome, kad Turkija yra ir buities prekių, ir techninės įrangos gamintoja, o ir rūbų siuvėja, todėl visai šiai veiklai būtinas galingas elektros ūkis, kurio turkai vis dar stokoja.
