Nors ir retai kada juodu sutardavo esminiais žmogiškosios būties bei pasaulinės raidos klausimais, bet šįsyk draugiškai išsirengė į kiną, mat buvo ką tik pradėtas rodyti lenkų istorinis epas „Tvanas“, kuriame minima ir anuometė Lietuva. Tiesa, filme Dviejų tautų respublikos kariai stoja į žūtbūtinį mūšį su švedų užkariautojais, nors tikrumoje dažniau kovota su maskolių užpuolikais, o ir tarpusavyje nevengta pasikapoti. Puikus kino epas kol kas demonstruojamas tik geriausiuose kino teatruose, o dar susitarė draugužiai prieš seansą užsukti kavinėn, tad vien trirublės nepakaks: filmas dviejų serijų, taigi tik bilietams po pusantro rublio „galvai“ prireiks, o kur dar vakarinis pasistiprinimas…
Nuskambėjus maloniam ausiai stotelės pavadinimui „Lietuva“, bičiuliai mikliai iššoko iš stotin riedėjusio „antruko“, ir žengė link didžiausio ir moderniausio Lietuvoje kino teatro kasų, tačiau eilė buvo tokia didžiulė, kad netilpo erdvioje kasų patalpoje, tad teko kurį laiką stoviniuoti lauke šnekučiuojantis. „Visgi kaip smagu, kad ir kino teatras „Lietuva“, ir stotelė „Lietuva“, – džiugiai tarstelėjo Romantikas. „Ai, žinai, koks skirtumas, koks tas pavadinimas: galbūt po keliasdešimties metų nebebus tokio pavadinimo stotelės, juk nebūtina ta „Lietuva“ Lietuvos sostinėje“, – kaipmat it Kmicico kardu nukirto Pragmatikas, viena durimi prilaikydamas kasų pastato duris, mat bičiuliai jau buvo gerokai pasistūmėję link išsvajoto kasos langelio.
„Štai čia, „Lietuvoje“, neretai būna susitikimai su aktoriais, režisieriais, o dar ir iš užsienio atvykusiais, tik kam tokie renginiai įdomūs – geriau leistų kaip svetur triaukšti spragintus kukurūzus, tuomet ir filmas būtų įdomesnis, „gardesnis“, – nepaliovė bambėjęs „Pragmatikas“. Gerą pusvalandį pamindžiakavę susirangiusioje eilėje, bičiuliai pagaliau įsikišo giliai į kišenes taip trokštus bilietus priešpaskutinėje eilėje, ir žvaliai patraukė link kitoje judrių gatvių sankryžos pusėje esančios „Trakų“ kavinės, vaišinusios itin gardžiais valgiais.
Dirstelėję į „Lietuvos“ afišą ant kaimyninio kino teatrui pastato, bičiuliai jau vėrė duris garsaus „Trakų“ komplekso, kurio rūsyje buvo įsikūręs baras-kavinė, antrajame aukšte veikė erdvi valgykla, o pirmajame aukšte svečių laukė lietuvių pamėgtais valgiais vaišinusi užeiga. Tvarka čia buvo nesudėtinga: tik įėjus vidun, kairėje sėdėjo kasininkė, o šalia puikavosi pakabintas meniu, tad draugužiai ėmėsi rinktis patiekalus: bulvių apkepas su varške arba su kiaulių ausytėmis, liulia-kebabas, šašlykas, guliašas, charčio sriuba, keptos dešrelės ir kiti skanumynai… Abudu žinojo, kad šioje užeigoje maistas itin gardus, nors ir ne iš pigiųjų, tad sotesniems pietums prisireikdavo kelių rubliukų.
Išsirinkę ir susimokėję, juodu susėdo dailiai ant plačių palangių ties vitražais padabintais langais, žiūrinėdami meno kūriniais gausiai papuoštą patalpą. Kad tik greičiau pavalgytų tie, už kurių nugaros įsitaisė bičiuliai, tuomet teliks įteikti padavėjai kasoje gautą čekį, ir laukti palaimingo atidardančio su valgiais vežimėlio dardėjimo: čia jis aukštas, su keliomis lentynomis, prikrautomis oi kokių karštų senovinio stiliaus metalinių puodynukių!.. „Visgi, kaip čia jauku ir smagu, o ir valgiai rinktinio skanumo, tad paneles būtent čia aš veduosi, o po to – į gerą filmą „Lietuvoje“, – neišlaikė nepagyręs ir nepasigyręs Romantikas. „Knaipė kaip knaipė, žiū, praeis kiek laiko, ir vietoj jos atsiras eilinis restoranas, o dar garantijos nėra, kad ir pavadinimas išliks – gana čia tų „Trakų“, – Pragmatikas visgi nesusilaikė neįmetęs šaukštą deguto į malonų pavakarojimą.
Pasivaišinę, draugužiai įsitikino, kad laiko iki seanso dar apstu, tad ėmė tartis, kur paslampinėti. „Galim pačioje „Lietuvoje“ pasibūti, kad tik ims leisti mūsiškio seanso žiūrovus, juk erdvioje fojė garantuotai bus meninės fotografijos arba tapybos darbų parodėlė“, – garsiai mąstė Romantikas, pridurdamas: „O ar žinai, kad „Lietuva“ statyta, kai mudviejų dar nebuvo – 1965-aisiais – ir net tūkstantis žiūrovų salėje gali gėrėtis filmais bemaž poros šimtų kvadratinių metrų ekrane?“. „Man jau labiau patinka buvusioje evangelikų bažnyčioje įrengta „Kronika“: sumokėjęs dešimtį kapeikų, gali įeiti bet kuriuo metu, mat filmai rodomi visą dieną be pertraukos, tad labai smagu žiemą į ją užsukti tiesiog pasišildyti, o ir alučiu galima paskutinėse eilėse „pasišildyti iš vidaus“, – tėškė Pragmatikas, suskubęs papildyti: „Tiesa, ten vakarais prasuka ir geresnį meninį filmą, bet prieš jį būtinai rodo propagandinę dokumentiką“. „Na, tų propagandinių filmiūkščių teks ir mudviems paragauti prieš seansą „Lietuvoje“, juk jie kiekviename kino teatre prieš filmą rodomi, tai vienas „smegenų skalbimo“ naivių būdų, bergždžiai tikintis, kad pavyks lietuvaičius paversti sovietų valdžios fanais“, – nusišypsojo Romantikas.
„Gal tuomet paėjėkim į Muziejaus aikštę, pasižmonėsim, o ir karšto pieno su bandelėmis užkrimsim „Pieno bare“?, – pasiūlė Romantikas, ir porino toliau: „Maniškis tėvas restauratorius, Senamiestį žino it savo penkis pirštus, tad išmokė mane gerai orientuotis: dabar traukiam link Mikalojaus bažnyčios, nuo jos gatvele drošim link Muziejaus gatvės, o ten jau ir Muziejaus aikštė netoliese?“ „Na, ir pasakei: kokios čia tau bandelės po tokių sočių vaišių „Trakuose“, geriau minkim, kokius filmus rodo „Maskvoje, nors tau ir labai šis pavadinimas nepatinka?, – nė nemirktelėjęs, išpyškino Pragmatikas. „Bala tavęs nematė, minam link Muziejaus aikštės: vis ne bolševikėlio Kapsuko vardu pavadintos, nors jo stovyla ir riogso priešais muziejumi paverstą rotušę“, – lyg nenoromis sutiko Romantikas, pridurdamas: „Papasakosiu tau šiek tiek apie Muziejaus aikštę supančius pastatus, nes man tėvas yra apie juos paporinęs“.
Bičiuliai plačiais žingsniais jau pėdino Lydos gatve pro buvusią dvikalbę lietuvių mokyklą, palikdami šone šv.Mikalojaus bažnyčią, kurią XX amžiaus pradžioje negausi vilniškių lietuvių bendruomenė išprašė pamaldoms lietuvių kalba: bažnytėlė buvo itin apleista, tad tik lietuvybę rėmusio magnato Petro Vileišio – jo bendrovė gamino bėgius milžiniškiems carinės Rusijos geležinkeliams – dėka pavyko šventovę suremontuoti, po gero pusšimčio metų restauruoti ją ėmėsi jau Lietuvos restauratoriai, ir suteikę vienai seniausių sostinės bažnyčių dabartinį solidų vaizdą, tiesa, informacijos apie šį puikų jų nuopelną dabar tenka ieškoti su žiburiu. Dar šimtas-kitas žingsnių, ir pro pamėgtą kavinukę ties Muziejaus (jai dar nesugrąžintas istorinis Vokiečių pavadinimas) ir Mikalojaus (ji vis dar Lydos gatvelės dalis) gatvių sankirta, draugužiai suko dešinėn, palikę kairėje pamėgtą „Žemaičių“ aludę senovinio pastato rūsiuose.
Neilgai trukę, du draugai jau sėdėjo ant suoliuko Muziejaus aikštėje, dėbsodami į rotušės pašonėje iškilusį kino teatrą dailiu čerpių stogu – visišką priešingybę už rotušės pūpsančiam modernistiniam inkliuzui. „Galiu garantuoti, kad nežinai, jog vietoje šio modernaus dviejų salių kino teatro prieškariu būta galingo trijų aukštų pastato, priklausiusio turtingam žydų pirkliui Leibai Zalkindui: name buvo dešimties skyrių parduotuvės, prekiavusios kilimais, audiniais, baldais, drabužiais, kailiais, galanterija, avalyne“, – ėmėsi pasakoti Romantikas, o Pragmatikas įdėmiai žvelgė į harmoningai tarp dviejų senų namų įterptą kino teatro pastatą. „Žinai, man labiau rūpi, kad didžiojoje salėje labai patogiai išdėstytos žiūrovų kėdės, ir priekyje sėdinčiojo nugara neužstoja ekrano, o ir puikus bufetas yra šiame kine, šviežutėliai pyragaičiai su beze kremu kainuoja tik šešioliką kapeikų“, – atsikirto Pragmatikas.
„Tau vis praktiški dalykai pirmoje vietoje, o štai man įdomu, kad 1944-ųjų liepą pirklio namas (ką ten namas – tikri rūmai) buvo smarkiai apgriautas mūšių metu, tad po kurio laiko jį nugriovė, o kino teatrą pastatė tik po trijų dešimtmečių – 1977-ais“, – savąją išmintį nesigėdydamas rodė Romantikas. „Nesupyk, bet man labiau rūpi, kad šis kinas erdvus, dviejose salėse telpa net 800 žiūrovų, o ir tavo nemėgstamą pavadinimą „Maskva“ kokiais 1991-ais pavadins Helios vardu, mat tokio pavadinimo kino teatro Vilniuje būta Antrojo pasaulinio karo metais, netoliese dabartinio operhauso“, – neatsiliko istorinėmis žiniomis Pragmatikas, mikliai pridurdamas: „O toji „Maskva“ Vilniui prikergta nuo pokario: buvo tarpukariu kino teatras dabartiniuose Modelių namuose, tai pakeitė jo pavadinimą, ir iki pat 1967-ųjų ten ir būta kino teatro „Maskva“.
„Žinai, kad tuščiai burnos neaušinti, užsukim visgi mudu į „Pieno barą“, ten ir papasakosiu tau apie gerokai kuklesnį „Lietuvos“ konkurentą – kino teatrą „Spalis“ antai tame kampiniame pastate prie Savičiaus gatvės pradžios“, – neatlyžo Romantikas. Bičiuliai mikliai kirto prigludusią prie aikštės gatvelę, ir nėrė pro plačias „Pieno baro“ duris, visa nosimi įtraukdami nuostabų šviežių bandelių ir šilto pieno aromatą. Viduje jau aidėjo linksmi vaikų balsai, mart tėveliai dažną atsivesdavo čia pasmaguriauti prieš vaikų kino seansus, kuriais ir garsėjo Romantiko paminėtas „Spalis“, ilgą laiką turėjęs kitus pavadinimus, bet tegul apie juos paporina Romantikas. Stiklinė šilto pieno ir drūta bandelė su razinomis kaipmat suartino nuolat besiginčijančius bičiulius, tad Romantikas ėmėsi išminties demonstravimo.
„Štai tu manai, kad „Spalis“ taip vadinosi nuo pat bolševikinio perversmo Rusijoje, o būta visai kitaip: kinas čia rodytas dar tarpukariu, buvusio Rusijos-Azijos banko salėje, o pats kino teatras vadintas ir „Eden“, ir „Sport“, ir „Adrija“, o „Spalio“ pavadinimą gavo tik pokariu“, – nemenką išprusimą parodė Romantikas. „Visa tai puiku, bet man labiau patinka pirmajame „Spalio“ aukšte įsikūrusi lietuviškų drabužių parduotuvė, kurioje tikrai patogios striukės ir paltai, o štai kino teatre nuolat specifinis kvapas jaučiamas, nes jis šildomas krosnimis“, – Pragmatikas mikliai aptarė praktiškąją kausimo pusę, neužmiršdamas papildyti: „Toks jau likimas šio pastato, kad jame, turbūt, ir vėl atsiras bankas, kaip ir prieš šimtmetį būta“.
Ilgiau nebesiginčydami, bičiuliai sudėjo indus į krūvelę, kad stalus valančiai „Pieno baro“ darbuotojai būtų mažiau darbo, ir negaišdami patraukė link „Lietuvos“, nes prieš seansą norėjo pasigrožėti meninės fotografijos parodėle. Bičiuliams nutolus, pasidairysime į jų aplankytas vietas šiandieną.
Kino teatro “Lietuva” ir prieš jį buvusios erdvės vietoje išdygo masyvus pastatas.
Maitinimo įstaigų komplekso “Trakai” vietoje dabar veikia vienas daugelio sostinės restoranų.
Evangelikų bažnyčia, kurioje sovietmečiu veikė kino teatras “Kronika”, grąžinta tikintiesiems.
Kavinukės prie Vokiečių ir Mikalojaus gatvių sankryžos vietoje įsikūrė kita – kavinių tinklo ar franšizės pagrindu – veikianti kavinė.
Šalia rotušės veikusio kino teatro “Helios” pastate įsikūrė daugybė įvairių įstaigų bei parduotuvių.
Kino teatro pastato stogas rekonstruotas, pritaikant naujiems poreikiams, tad pastatas pakeitė pirminę išvaizdą.
Itin populiariu buvusio “Pieno baro” patalpose veikia prabangių drabužių parduotuvė.
Archaiško kino teatro “Spalis” pastate veikia bankas, tad statinys susigrąžino kadaise buvusią paskirtį.
Apsilankyti senųjų Vilniaus kino teatrų bei kavinių praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
