„Karvė laikrodžio nesupranta“ – tokiu tvirtu argumentu vienas pasiturintis politikas paprieštaravo „žiemos“-“vasaros“ laiko taikymui, taigi laikrodžio sukiojimui viena valanda. Gal ir tikrai tas sukiojimas nei gyvuliams, nei žmonėms sveikatos nepriduoda, tik kaip gi elgtis mums, jei norime suktelti laikrodžio rodykles atgal ne kokia valanda, o visais devyniasdešimčia metų atgal? Kaip ten bebūtų, nusipirkim pyragaičių – juos parduos simpatiška mergaičiukė prie Botanikos/Bernardinų sodo vartų – ir žvaliai ženkim į bemaž niekur neaprašytas tarpukario įdomybes.
Pervežamas prekybos kioskas prie Botanikos/Bernardinų sodo vartų tarpukario pabaigoje, ~1937 m.
„Šiaurės mugė“ (Targi polnocne) – periodinė Lenkijos ir užsienio pramonės paroda Vilniuje rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje 1928–1939 m., kurios tikslas buvo paversti Vilnių Lenkijos prekybos su rytų šalimis, ypač su Baltijos šalimis, centru. Ši mugė, sukurta Lvovo „Rytų mugės“ pavyzdžiu/analogu, nesulaukė tokios sėkmės kaip jos pirmtakė (arba kita – didžiausia prieškario Lenkijoje – Poznanės tarptautinė mugė), tačiau ji tapo didžiausiu tarpukario renginiu Vilniuje ir Vilnijoje.
1926 m. Rytų teritorijų ekonominės būklės tyrimų institutas pasiūlė Varšuvoje surengti Lenkijos Respublikos rytų teritorijų parodą, ir beveik iš karto imtasi agituoti perkelti mugės surengimą į Vilnių. Vilniaus vaivados sumanaus lobizmo dėka organizacinis komitetas buvo perkeltas iš Varšuvos į Vilnių. Paroda, kuri turėjo įvykti 1928 m. rudenį, buvo suskirstyta į tris dalis: Šiaurės mugė, Žemės ūkio ir pramonės paroda bei Regioninė paroda, tačiau laikui bėgant šie trys renginiai buvo vadinami vienu bendru Šiaurės mugės vardu. Pirmosios Šiaurės mugės globėjas buvo pats maršalas Juzefas Pilsudskis, o garbės komitete dalyvavo reikšmingi tuometinio politinio gyvenimo žmonės.
Parodos teritorijai buvo pasirinktas buvęs Bernardinų sodas miesto centre, kur, pasinaudojant ten buvusiais kariškių pastatais, buvo pastatytas 2000 kv.m. ploto paviljonas (laikotarpiu nuo 1928 m. kovo 5 d. Iki liepos 25 d.). Be to, stendai buvo pastatyti Vasaros teatre, universiteto Dailės fakultete bei Pramonės ir prekybos mokykloje. Iš viso mugė buvo padalinta į šešiolika pramonės ir prekybos skyrių, jose dalyvavo 316 žemės ūkio, prekybos, medienos ir tekstilės pramonės įmonių. 1928 m. rugpjūčio 18 – rugsėjo 9 d. renginius aplankė ~180 tūkst. žmonių, o tai buvo pripažinta didele mugės sėkme. Pirmaujančią vietą tarp eksponatų užėmė linas ir medienos gaminiai, įvairūs liaudies pramonės gaminiai ir galvijai.
Mugė netapo kasmetiniu renginiu: kitus du kartus ji buvo surengta 1930 ir 1933 m., po to būta penkerių metų pertraukos. Po dar vieno aktyvumo Vilniaus krašto verslo sluoksniuose, 1937 m. sausio 16 d. buvo įkurta Šiaurės mugių draugija Vilniuje, kuri perėmė iš Vilniaus miesto magistrato organizacinį darbą, ir surengė dar vieną mugę. 1938 ir 1939 m. mugės vyko jau vadovaujant Šiaurės mugių draugijai. Atgaivintos mugės surengimui, Šiaurės mugių draugija iš magistrato įsigijo 8 ha žemės sklypą, kuriame buvo sukurta gana moderni infrastruktūra su daugybe parodų paviljonų. Paskutinė Šiaurės mugė, vykusi 1939-ųjų rugpjūčio 19 – rugsėjo 3 dienomis, nutrūko dėl Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją.
Apsilankyti tarpukariu aneksuotame Vilniuje vykusiose Šiaurės mugėse mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
