Laikmečio iššūkių ir permainų neįveikusi pramonės galiūnė

Viliuosi, kad atsiras naujausių laikų Lietuvos istorijos žinovas, besiimsiantis tikrai sudėtingos užduoties: populiariai ir suprantamai, be vien istorikams suprantamų terminų (dauguma istorijos apžvalgų yra būtent jais prisodrintos) aprašyti labai įdomų, ir kartu ypač sudėtingą paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį Lietuvoje. Būta daugybės didžiulių permainų, ir viena jų neabejotinai tapo didžiųjų pramonės įmonių griūtis, palikusi be darbo šimtus tūkstančių žmonių, bei sąlygojusi gilias socialines permainas: vieni talentingi mokslininkai, inžinieriai ir konstruktoriai išėjo prekiauti į turgų, kiti – ėmėsi verslo kaip mokėdami, treti po kurio laiko paliko Lietuvą, ketvirti įklimpo į depresiją, penkti prasigėrė ir paliko šį svietą. Galbūt net ir mes patys bandysim atrasti priežastis, lėmusias industrinių gigantų (Lietuvos mastu) sunykimą, skaudžiai smogusį visiems didmiesčiams, bei pasidairysim tų „didvyrių“, kuriems verta būtų „padėkoti“ už beprecedentį pramonės nustekenimą. Visgi pradėti verta nuo aiškaus įsivaizdavimo – vadovausimės sovietmečio pabaigos enciklopediniais leidiniais – tų pramonės gigantų gamybos apimčių, produkcijos pobūdžio, veiklos struktūros, darbuotojų skaičiaus, generuotų apyvartų. Šįvakar mūsų pramoninio maršruto kelionės kryptis – gamybinis susivienijimas „ELFA“.

„Elfos“ istorija gana detaliai aprašyta Vilniaus istorijos žinovo Dariaus Pocevičiaus knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“, nemažai informacijos randame ir vilniusgo.lt tinklapyje – ja irgi pasinaudosime (tiesa, pastarajame žinių šaltinyje „Elfos“ griūtis aprašyta itin lakoniškai). Už nuotraukų anotacijose esančią įdomią informaciją, rastą tinklapyje elfakiemas.lt, dėkojame jos autoriui Pavelui Puzynai.

Gamybinis susivienijimas įsteigtas 1967-ais metais, pagrindinė veiklos kryptis – elektros variklių gamyba, 1987-aisiais jame dirbo 13.050 darbuotojų, susivienijimą sudarė: Vilniaus elektrotechnikos gamykla „Elfa“ (motininė įmonė, įkurta 1940-ais), Elektros aparatūros gamykla Kėdainiuose (įkurta 1958 m.), Mažeikių elektrotechnikos gamykla (įkurta 1959 m.), Kauno elektromechanikos gamykla „Elektra“ (įkurta 1958 m.), Gusevo gamykla „Mikrovariklis“, Visasąjunginio mažųjų elektros mašinų projektinio-konstravimo mokslinio tyrimo instituto Vilniaus skyrius (įkurtas 1979 m.), bei specialusis konstravimo-technologijų biuras (įkurtas 1979 m.). Susivienijimo įmonėse veikė 28 srautinės, 44 mechanizuotos srautinės ir 25 automatinės gamybos linijos. Pagrindinė produkcija – magnetofonai, mažos galios elektros varikliai buitinei paskirčiai (šaldytuvams, skalbimo mašinoms, garso įrašymo aparatūrai), įvairios galios elektros varikliai pramonei, žemės ūkiui, statybai, bei elektromagnetinės relės ir magnetinės pavaros. 1987-aisiais buvo pagaminta 7,6 milijono mažos galios elektros variklių, 473.800 įvairios galios variklių, 100.500 magnetofonų ir kitos produkcijos (7,2 mln. rublių sumai). Produkcijos apimtis/vertė 1987-aisiais buvo 131,7 mln. rublių, ji buvo parduodama visoje SSRS ir eksportuojama. Norėdami palyginti „Elfos“ produkcijos apimčių augimą, pasidomėkime 1983-ųjų statistika: pagaminta 4,9 mln. mažos galios elektros variklių, 156.000 magnetofonų, kitos elektros įrangos 8,7 mln. rublių sumai. Produkcijos apimtis/vertė tais metais buvo 79,7 mln. rublių, o susivienijime dirbo 8.404 darbuotojai.

Taigi, kaip kadaise viename siužete sakė genialusis satyrikas Arkadijus Raikinas: „Vaikščiojo dinozaurai, tie keturaukščiai griozdai, o kai užklupo evoliucija: kur jie dabar? O štai blakės…“ Sunku lyginti pramonės gigantus su dinozaurais, tačiau visgi jų struktūroje būta ir akivaizdaus sąstingio-nerangumo, tapusio viena išnykimo priežasčių, kita vertus, didelei įmonei ir sunkiau diversifikuoti veiklą. Kitas gi “Elfos” – ir ne vien jos – žlugimo šaknis bandykite atkasti patys

Elektrotechnikos gamykla „ELFA“ buvo įsteigta ir pirmą kartą paminėta 1940 m. liepos 25d. Iš pradžių gamykla buvo įsikūrusi „Elektrit“ pastatuose, bet nuo 1944 m. gamyklai suteikta nauja 5 hektarų ploto teritorija, kurioje gamykla stovi iki šiol. Pagrindinis įmonės tikslas buvo gaminti elektrinius buitinius variklius, tačiau gamykla plėtė savo veiklą ir nuo 1955 m. fabrikas pradėjo gaminti tai, dėl ko yra labiausiai žinomas – magnetofonus ir patefonus. Varikliai buvo gaminami itin kokybiški, todėl jie pirmavo buitinėje technikoje – buvo dedami į šaldytuvus, skalbimo mašinas, ir kitur, o Elfos patefonai ir magnetofonai buvo geidžiamiausi visų muzikos entuziastų. „Elfa-6“, „Daina“, „Spalis“, „Gintaras“ yra tik keletas vyresnei kartai puikiai pažįstamų pavadinimų. (Nuotraukoje “Elfa” ir jos gaminiai 1962 m.)

Naujamiesčio pietvakarinė dalis savo industrinį veidą įgavo dar Rusijos imperijos laikais tada atsirado geležinkelis, o šalia jo išaugo gamyklos bei sandėliai jo aptarnavimui, susidarė perimetrinis gatvių planas. Tarpukariu kiek apstojęs augimas įgauna neregėtus matmenis pokariu. Kai kur plynose vietose, o kai kur buvusiuose gyvenamųjų namų kvartaluose vienas po kito dygsta būsimieji pramoniniai gigantai. Vienas jų – elektrotechnikos fabrikas „Elfa“, įkurtas 1948 metais Vytenio-Kauno-Švitrigailos-Panerių gatvių apribotoje teritorijoje Statyboje, be įprastų darbininkų, dalyvauja ir vokiečių karo belaisviai. (Nuotraukoje – lempinis magnetofonas “Elfa-20”)

Pradžioje „Elfa“ tėra sąlyginai nedidelė gamykla su 80 darbuotojų, kurios specializacija – bendros paskirties varikliai „Ural“, mažos galios varikliai įvairiai buitinei technikai: šaldytuvams, skalbyklėms, garso įrangai. Jau tuo metu „Elfa“ didžiavosi, kad jei šaldytuvas pagamintas SSRS, jis būtinai turi „Elfos“ variklį. Su laiku šiuos įrenginius tiekė ir daugiau gamyklų įvairiose respublikose, tačiau vilniečiai išlaikė reikšmingas pozicijas. Gaminiai eksportuojami ne tik į kitas SSRS respublikas, bet ir į Vakarų šalis. Vienas iš gaminių, magnetofonas „Aidas“, net pristatomas kaip išskirtinio dizaino prietaisas, priderintas prie tarybinių baldų. Laikui bėgant, „Elfos“ gamyklos pastatų zona virto “uždaru miesteliu” – čia dirbo daugiau nei 8000 žmonių, turėjo dvi valgyklas, nuosavą kirpyklą, stomatologo kabinetą ir net leido savo laikraštį pavadinimu “Elfietis” – lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis – jame buvo aprašytos technologinės naujienos, gamyklos vidaus reikalai, anekdotų skirsnis bei komunistų partijos nutarimai. Gamykloje vyko estrados konkursai, sporto turnyrai, veikė muziejus.

Nuo 1955 m. fabrikas pradėjo gaminti tai, dėl ko labiausiai žinomas – magnetofonus ir patefonus. „Elfa-6“, „Daina“, „Spalis“, „Gintaras“ yra tik keletas vyresnei kartai puikiai pažįstamų pavadinimų. Produktai eksportuojami ne tik į kitas SSRS respublikas, bet ir į Vakarų šalis. Vienas iš gaminių, magnetofonas „Aidas“, net pristatomas kaip išskirtinio dizaino prietaisas, priderintas prie tarybinių baldų. (Nuotraukoje vienas “Elfos” cechų).

Vėliau fabrikas užsiima dar viena inovatyvia veikla – užsienio kalbų studijavimo kabinetų gamyba ir įrengimu, tai gebama padaryti dėka ištobulėjusių stereomagnetofonų. Gamyba su laiku įgauna vis didesnį pagreitį, o bendrai Darbo Raudonosios vėliavos ordino elektros variklių gamybiniame susivienijime „Elfa“ (pilnas pavadinimas) 1984 metais dirbo apie 8 300 darbuotojų, per metus buvo pagaminama 152 000 magnetofonų. Tačiau anuomet vos vienas procentas produkcijos likdavo Lietuvoje. Savo geriausiais laikais už puikius rezultatus šis pavyzdinis fabrikas daug kartų tapdavo visasąjunginio socialistinio lenktyniavimo čempionu, gaudavo pereinamąją vėliavą. (Nuotraukoje – Vilniaus ‘ELFOS’ gamyklos geriausios surinkėjos su jubiliejiniu 50-milijoniniu elektros varikliu viename iš gamyklos cechų).

Gamykloje vyko estrados konkursai, sporto turnyrai, veikė muziejus. „Elfa“, kaip ir dauguma kitų gamyklų, turėjo savo laikraštuką pavadinimu „Elfietis“. Jame buvo ir aktualios technologinės naujienos, ir gamyklos vidaus reikalai, ir anekdotai, ir komunistų partijos nutarimai. Pavyzdžiui, 1975 metais „Elfos“ įmonė didžiavosi sukurtu magnetofonu „Elfa – 332“. Tuo metu garso įrašymo aparatūros kūrėjai pradėjo labai rūpintis garso atgaminimo kokybe ir tuo tikslu buvo sukurta stereofonijos sistema, kuri atkurdavo garsą artimą tam, kuris girdimas koncertų salėse. Stereofoninis magnetofonas neturėjo stiprintuvų it tuo skyrėsi nuo įprastinių. (Nuotraukoje – vienas “Elfos” cechų)

Produktai eksportuojami ne tik į kitas SSRS respublikas, bet ir į Vakarų šalis. Vienas iš gaminių, magnetofonas „Aidas“, net pristatomas kaip išskirtinio dizaino prietaisas, priderintas prie tarybinių baldų. Laikui bėgant, „Elfos“ gamyklos pastatų zona virto “uždaru miesteliu” – čia dirbo daugiau nei 8000 žmonių, turėjo dvi valgyklas, nuosavą kirpyklą, stomatologo kabinetą ir net leido savo laikraštį pavadinimu “Elfietis” – lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis – jame buvo aprašytos technologinės naujienos, gamyklos vidaus reikalai, anekdotų skirsnis bei komunistų partijos nutarimai. Gamykloje vyko estrados konkursai, sporto turnyrai, veikė muziejus. (Nuotraukoje vienas “Elfos” cechų.)

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, „Elfos“ laukė tipiškas sovietmečio pramonės įmonių likimas. 1990 metų pradžioje susivienijimą paliko Gusevo mikrovariklių gamykla, kuri smukdė įmonės bendrus gamybinius rodiklius. Įmonė nutarė pradėti gaminti kasetinius garso įrašymo aparatus, taip pat kooperuodamasi su rumunais pradėti gaminti mikserius, o su japonais – videomagnetofonus. Tačiau 1993 metais, neatlaikiusi konkurencijos, gamykla bankrutavo. Nedidelė dalis senųjų „Elfos“ darbuotojų tęsia panašią veiklą ir šiais laikais, vienas iš pavyzdžių – UAB „Elpava“, įsikūrusi tame pačiame komplekse. Buvusios „Elfos“ gamyklos patalpose yra įrengtų modernių apartamentų. (Nuotraukoje – bičiuliai viename “Elfos” cechų.)

(Apsilankyti vilniškės “Elfos” gamyklos praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.)