Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu greičiu liečia raides nykščiu, kad nespėji net sužiūrėti, o jau paskambinti, laikant išmanųjį viena ranka, jiems tėra vienas juokas. O kadaise – duokdie atminties, tai buvo 1992-aisiais, paskambinti į kitą miestą reikėjo ne vienos ir ne dviejų o keturių rankų… Kartu su draugu važiuodavom į tarpmiestinių pasikalbėjimų stotį – taip vadinosi kiaurą parą dirbusi įstaiga Ryšių ministerijos pirmajame aukšte – nes infliacija smarkiai pakeitė skambinimo (į artimąjį užsienį) galimybes: anksčiau, įmetęs 15 kapeikų monetą, kalbėti galėdavai dvi minutes, jei skambindavai Lietuvos ribose, pokalbio laikas už tas 15 kapeikų trumpėjo, jei abonentas būdavo tolėliau nuo Lietuvos. Mūsiškis pašnekovas keldavo ragelį už 2000 km nuo Lietuvos, tad iki infliacijai įsisiūbuojant, už 15 kapeikų kalbėdavom su juo 30 sekundžių, o pinigams sparčiai nuvertėjant, pokalbio laikas už 15 kapeikų taip sutrumpėjo, kad vienas nespėdavai mesti monetas, tad skambindvome taip: aš kalbu, draugas be perstojo meta vieną po kitos monetas. Tiesa, buvo ir galimybė užsakyti pokalbį tame pačiame ryšių centre, ar net ir iš namų, tik atsirasdavo besiklausančių papildomų ausų perspektyva, o ir tarptautinių pokalbių užsakymai jau šlubavo… Vienu metu tarpmiestinių pokalbių salės patalpose buvo įsikūręs pagrindinis “Telekomo” klientų aptarnavimo skyrius, dabar, berods, ten yra restoranas ar panaši įstaiga, turinti įėjimą iš dab. Islandijos (sovietmečiu – Karoso) gatvės, na o pats modernus Ryšių ministerijos kompleksas – būtinai pasižiūrinėkite jo planą – buvo baigtas statyti 1981-aisiais, jo architektas Justinas Šeibokas ir inžinierė Gražina Diržinskienė po poros metų buvo įvertinti SSRS Ministrų tarybos premija, kurios tais laikais nei už prasilikonintą biustą, nei švogerystės pagrindais nedalino.
Vilnietė su savąja atžala stovi būsimojo Ryšių komplekso vietoje, 1961 m.
Dabartinės parkavimo aikštelės vietoje augo vešlus žilvitis – kitą tokį rasite, užsukę į “traukinio” kiemą Vokiečių gatvėje – kurio nepasigailėta, įrenginėjant parkingą. O būtų jį puošęs…
Bendras pastatų komplekso plotas 10.900 kv.m., tūris 60.765 kub.m., apdailai naudoti dekoratyvinis tinkas, dirbtinis marmuras, silakporo ir akmigrano plytelės, akustinės perforuotos aliuminio juostos. Sutvarkyti ir šaligatviai abejose šalia einančių gatvių pusėse. Komplekso pastatai skirtingų aukščių, architektas stengėsi atsižvelgti į gretutinėse gatvėse esančių pastatų aukštingumą: keturaukštis pastatas stovi prie Palangos gatvės, triaukštis (su vario lakštais dengta mansarda) – prie dab. Vilniaus gatvės.
Karkaso apvalių ir stačiakampių kolonų žingsnis yra, atitinkamai, 6 x 6 m ir 9 x 9 m., sudarant galimybę greitai patekti iš Vilniaus į Palangos (ar atvirkščiai) gatvę, neapeidinėjant kompleksą. Visų korpusų pirmųjų aukštų išorės, kolonų ir interjero apdailai naudotas pilkasis Lietuvos dolomitas.
Įėjimas į tarpmiestinių pokalbių salę buvo iš dab. Islandijos gatvės.
Tarpmiestinių pokalbių salėje žavėjo subtilus apšvietimas ir švara tiek fojė, tiek pačiose pokalbių kabinose. Reikiamos užsakyto pokalbio kabinos vietą žymėjo numeriai ir miestų pavadinimai. Duryse įtaisytos masyvios medinės rankenos.
Tūrio išskaidymas ir protingas planavimas padėjo pastatą priderinti prie aplinkinės architektūros, nors pastatytas jis iš surenkamųjų gelžbetonio konstrukcijų.
Komplekse buvo ne tik Ryšių ministerija, pasikalbėjimų – tiek užsakomųjų, tiek tarpmiestinių taksofonų pagalba vykdomų – pokalbių salė, bet ir 300 vietų konferencijų salė, valgykla, kavinė, jaukus spaudos skyrius.
Tuometė Liudo Giros (dabar – Vilniaus) gatvės perspektyva, ir Ryšių kompleksas jos tolumoje, 1984 m. Komplekse buvo įsikūrusi (keturaukščiame pastate prie Palangos gatvės) ir automatinė telefonų stotis.
Nedidelę, bet šaunią senų telefono aparatų bei taksofonų kolekciją rasite šiuolaikiškame ir draugiškame lankytojui Rygos automobilizmo muziejuje. Kairiajame krašte eksponuojamas tarpmiestinių pokalbių taksofonas, jo dešinėje viršutinėje dalyje yra plastmase apvilkta anga, į kurią reikėdavo mesti monetas.
Pabuvoti vieno vilniškių modernizmo perliukų praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
