Pirmieji kolektyviniai sodai ėmė steigtis šeštojo dešimtmečio pradžioje, o savo apogėjuje – devintojo dešimtmečio pabaigoje – vien sostinėje būta bemaž dvidešimties tūkstančių sodo sklypų, mat negalėdama dorai aprūpinti miestiečius daržovėmis bei vaisiais, valdžia dosniai dalino norintiems po šešetą valstybinės žemės arų: „užsiauginkit patys, gerbiamieji, lenkdami kuprą savaitgaliais!“. Kolektyvinių sodų plėtrą išraiškingai atspindi sovietmečiu populiaraus žurnalo „Mūsų sodai“ tiražo kaita: pasirodęs 1959-ais, jis leistas 23-ų tūkstančių tiražu, sovietmečio saulėlydyje tiražas išaugo iki 127-ių tūkstančių, o štai 1997-ais „Mūsų sodų“ neliko nei 8-ių tūkstančių egzempliorių, dar po poros metų šis leidinys išnyko visai.
Ir aklam akivaizdu, kad kadaise klestėjusios kolektyvinių sodų (sodininkų) bendrijos daugeliu atvejų yra senai virtę gyvenamųjų namų kvartalais, tačiau šis gūdus sovietmečio reliktas, iki šiol kažin kodėl vadinamas „sodininkų“ bendrijomis, tebevegetuoja iki šiol, įkaitais laikydamas šimtus tūkstančių gyventojų. Šiandieną imamės kalbinti tokios „sodininkų“ bendrijos – pavadinimą jai galite priskirti patys, mat jis sutampa su pavadinimu bendrijos, kurios teritorijoje yra jūsiškis namas bei sklypas – o kalbinamą bendrijos pirmininką simboliškai pavadinsime Algiu Uodega (vardas ir pavardė asociatyvūs tikriesiems). Apie šios ar kitų bendrijų praeitį šįkart nekalbėsime, mat jų chronologiją yra išsamiai ir vaizdingai aprašęs istorijos žinovas Darius Pocevičius knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ (344-360 psl., leidykla „“Kitos knygos“, 2018 m.).
Taigi, suksime ienas link „sodininkų“ (tikrumoje – sklypų savininkų) bendrijų šiandienos: su kokiomis realijomis priversti taikytis daugel tūkstančių lietuvaičių, nesava valia tapusių bendrijų pirmininkų baudžiauninkais. Savąja patirtimi maloniai sutiko pasidalinti „sodininkų“ bendrijos „Alga“ (pavadinimas simbolinis, bet artimas originalui) pirmininkas Algis Uodega, kuriam ir užduosime pirmąjį klausimą:
Gerbiamas pirmininke, atskleiskit paslaptį: ar jums mokamas atlyginimas žiemą, kai jokia nors truputį aktyvesnė veikla bendrijoje nevyksta?
Kodėl jūs manote, kad nevyksta: antai, praėjusią žiemą teko paraginti vieną maniškio akligatvio kaimyną sniegą valyti priešais savąjį sklypą, nors jis į paraginimą taip ir neįsiklausė… Tad, nors jokio darbo ir nėra, bet yra alga – juk ne veltui mūsų bendrija taip pavadinta!
O gal tam pačiam sniegui valyti būtų prasmingiau įsigyti nedidelį traktoriuką už porą tūkstančių, tuomet netektų šimtui bendrijos narių po kiekvieno snygio sniego kastuvais mosuoti, o pakaktų vienam ankstėliau atsikėlus, apvažiuoti akligatvius bei miesto tarnybų nevalomus gatvių ruožus?
Sveika yra mankštintis sniegą valant, o traktoriukui pinigų gal ir turėtume, tik pirma reikia algas man ir buhalterei išmokėti, o ir kas vairuos tą traktoriuką ankstų rytą – aš juk jau garbaus amžiaus, o ir keltis dar neprašvitus visai nesinori… O dar štai kas: kas kuro apskaitą rašys, kad prižiūrės bei remontuos, o ir laikyti tą traktoriuką nėra kur – sklypas manasis tik devynių arų, o traktoriukas net porą kvadratinių metrų užimtų…
Na, o kaip būtų galima padaryti, kad bendrijos teritorijoje nebūtų apleistų sklypų bei statybviečių, iš kurių į kaimyninius sklypus plinta piktžolės bei kenkėjai, o ir paaugliai landžioja po apleistus pastatus – gali ir sprandą nusisukti?
Na, tai tikrai ne bendrijos rūpestis, yra juk statybas prižiūrinčios organizacijos bei institucijos, tad jeigu savininkas nutarė sklypą apleisti arba statybą niekaip neužbaigia – teks su tuo visiems susitaikyti, nes manuosiuose pareiginiuose nuostatuose – jeigu tokie apskritai egzistuotų – tai nebūtų įrašo apie prievolę rūpintis elementaria tvarka sodo teritorijoje.
Tuomet norėtųsi pasidomėti, kaip gi padarius, kad savininkai gyvatvores genėtų, ir pėstiesiems liktų bent metras šalikelės, saugiai pasitraukti nuo pravažiuojančio automobilio?
Tai vėlgi klausimas ne man, o tai saugaus eismo reikalas, bei kiekvieno savininko prievolė ir pareiga, nors, aišku, būtų galima pasamdyti tuos genėtojus, ir sąskaitą pateikti apsileidusiam skypo savininkui, bet konfliktuoti nesinori – svarbiausia, kad nekiltų jokių bangų dėl manosios algos mokėjimo.
Na, o antenos ant vandentiekio bokšto kam pasitarnauja – ar yra bendrijai kokia nors materialinė nauda?
Kad iš tų antenų nei naudos, nei bėdos nėra, ką jau čia iš tos jas eksploatuojančios bendrovės paimsi – gerai, kad iš mūsų nereikalauja pinigų, o ir bokšto viršuje esančią talpą savomis lėšomis perdažė, kad toji nerūdytų, ir rūdys nepersimestų į pačias antenas. Tad belieka Viešpačiui dėkoti, kad iš bendrijos neprašo pinigėlių.
Dar klausimėlis toks yra: antai, už tarpinės pakeitimą bendrijos vandentiekio vamzdyne sumokėta net pusketvirto tūkstančio euriukų: kodėl tokia suma didžiulė, gal remontas buvo labai sudėtingas?
Tai, kad ten nebuvo viskas taip paprasta: vieni remontuoti nemokėjo, kiti nenorėjo, tad vieni krapštė, kiti taisė, treti kapanojosi, kol atsirado mokantys tą tarpinę pakeisti, išmanantys tokių vamzdynų remontą, todėl ir suma adekvati itin sudėtingam tarpinės pakeitimo procesui.
Na, o kodėl iki šiol dauguma bendrijos akligatvių bei dalis gatvių neapšviesti, juk nesaugu vaikams grįžti namo iš mokyklos žiemą tamsiomis, pažliugusiomis arba apledėjusiomis gatvėmis?
Neapšviesti todėl, kad patys tuos dokumentus rengiam vėžlio greičiu, štai jeigu imtųsi šio reikalo miesto valdžia, jei būtų tam paskirti specialistai, gal ir sparčiai darbai vyktų, bet tai juk ne mano algos reikalas.
Tai galėtume apibendrinti, kad kol jūs rūpinsitės gatvių būkle, jos tokios ir bus: duobėtos, nevalytos, neapšviestos?
Negali juk pirmininkas, kuris kiaurus metus triūsia nuo ryto iki vakaro bendrijos labui, visus galus sužiūrėti: kiekvienas turi prisidėti, nusitvėręs į rankas sniego kastuvą, nuvalydamas gatves „už save, ir už tą vaikiną“. O apšvietimą įrengti nėra taip paprasta: ne visuose akligatviuose yra elektros stulpai, o jei ir yra, tai labai labai aukšti – nepasieksi, pasilipęs kopėčiomis, šviestuvą pritvirtinti…
Tiek jau to, akivaizdu, kad bendrija „Alga“ ir toliau kapstysis gūdžiame sąstingyje, „vadovaujama“ tokio garbaus amžiaus, itin „veiklaus“ pirmininko… O ar neskriaudžia jus finansiškai bendrijos nariai?
Tuo negaliu pasiskųsti, nes ir kuras važinėjimui į niekur man apmokamas, ir mobilus ryšys, ir internetas – juk nebūdamas pirmininku, visu tuo nesinaudočiau, tad akivaizdu, kad visi išvardinti dalykai susiję tik su darbu bendrijos labui.
Pabaigai – gal šiek tiek naivokas klausimas: ar buriate bendrijos narių bendruomenę, ar vyksta kokie nors renginiai, talkos, susibūrimai?
Na, niekas gi nedraudžia patiems susiburti, talką suorganizuoti, apsitvarkyti – esame juk civilizuoti, išprusę žmonės, tad daugiau iniciatyvos imkitės patys, o ne į mano pusę vėpsokite.
Jums turbūt įdomu, kurios „sodininkų“ bendrijos pirmininką kalbinome? Tai visiškai nesvarbu, nes gūdi sovietmečio atgyvena, tebevadinama „sodininkų bendrijomis“, analogiškai vegetuoja visur: pirmininko „uodega“ vikst, ir nėra nieko.
Komunikavimo būdai “sodininkų bendrijose” XXI amžiuje – archajiški.
