Gerą dešimtį metų po Antrojo pasaulinio karo medinė architektūra neužleido savosios vietos visuomeninių pastatų statyboje: gausybę 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio medinukų rastume žymiuosiuose Lietuvos kurortuose – Druskininkuose, Palangoje. Vilniuje pora tokių medinių konstrukcijų pastatų atsirado Sereikiškių/Bernardinų sode, anuomet vadintame Jaunimo sodu: nekokią šlovę turėjo medinis šokių paviljonas “sarajus”, o sodo gilumoje stiebėsi dailiu fasadu padabintas medinis kino teatras “Vasara”, vasarą ir teveikdavęs. Komforto šiame, pusę tūkstančio žiūrovų talpinusiame, kino teatre ieškoti nebuvo prasmės, bet sode pasivaikščioję, ir šašlyką su vyneliu sukirtę vilniečiai mėgo pavakaroti dailiame medinuke. Sostinėje atsiradus daugybei naujų, erdvių ir komfortiškų kino teatrų, viduje kukli “Vasara” nebepajėgė atlaikyti konkurencijos. Medinuko istorija išties permaininga ir įdomi: duris kino teatras atvėrė 1955-ais, o 1988-ais išmontuotas ir pergabentas į Mostiškes, kur parenovavus, tapo Mostiškių kolūkio kultūros namais, gi šiuo metu jis tarnauja tikintiesiems. Pasidairykime į “Vasarą” įvairiais jos gyvavimo laikotarpiais.
Nuo Antrojo pasaulinio karo audrų prabėgus vos keliems metams, būsimoje “Vasaros” vietoje matome medinį paviljoną (estradą?), 1951 m.
Priešais “Vasarą” kadaise riogsojo sovietų imperijos diktatoriaus betoninė stovyla – ją matome 6-ojo dešimtmečio nuotraukoje.
Kino teatro link vedė daili gėlių alėja, o priešais pačią “Vasarą” vešėjo gėlynas.
Žioplesni ar naivesni piliečiai nevengė fotografuotis prie diktatoriaus stovylos, taip demonstruodami lojalumą sovietiniam režimui.
“Vasaros” dvynė – “Voveraitė” Druskininkuose – duris atvėrė 1958-ais.
Prasidėjus chruščioviniam “atšilimui”, diktatoriaus stovyla pradingo.
Po kurio laiko ant pastato atsirado kino teatro pavadinimas.
Vienoje paskutinių “Vasaros” nuotraukų matomer sode budėjusius draugovininkus (sovietmečiu būta tokių milicijos “padėjėjų”).
Pabuvoti Vilniaus praeityje ir išvysti “Vasarą” mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
