Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį

Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris, stiklinti išdaužytus laiptinės langus, sužinojau, kad neturėčiau tvarką daryti, nes anksčiau pakakdavo paskambinti ir “atvažiuodavo ir sutvarkydavo, ir mokėti nieko nereikėjo”. Įdomių požiūrų ir mentaliteto atspalvių teko prisiklausyti Lazdynų – taip, tokia gatvė yra ne pačiuose Lazdynuose, o būtent Lazdynėliuose – 17-ojo namo kieme, bet vieta smagi gyventi buvo, šalia palei Oslo gatvę einančio miškelio, iki buvusio taros supirkimo punkte – tokio būta mūsiškio kiemo pakraštyje – atsidarė pilstomo alaus baras, ir visi apylinkių girtuoklėliai ėmė spiestis aplink it musės aplink medų. Teko operatyviai “tepti slides”, nors ir dabar pasiilgstam Bukčių miško gaivos, pasivaikščiojimų paneriu, ir – labiausiai – pasivaikščiojimų pačiuose Lazdynuose, į kuriuos patekdavom pėsčiųjų tilteliu virš Oslo gatvės (žavėdavo puikūs vaizdai nu tiltelio miesto link, o ir eismas Oslo gatve nebuvo toks beprotiškas). 

Pasisodinęs jaunėlį ant pečių, vyresnėliui davęs ranką, kopdavau į kalniuką link “Erfurto”, o nuo jo sukdavom Architektų gatve, arba traukdavom pro “Riešutą” link Erfurto gatvės, eidavom į jau dalį patalpų santechnikos parduotuvei išnuomavusį – taip bandė gelbėtis nuo užsidarymo – “Lazdynų” kino teatrą, traukdavom pirkti buitinės technikos į vieną pirmųjų solidesnių elektronikos ir buitinės technikos parduotuvių “Jan ir co” Erfurto gatvėje, o naują šaldytuvą “Snaigė” patriotiškai įsigijom parduotuvėje ties Laisvės prospekto viaduku. Na, o eidami pro “Erfurtą”, vaikai iškaulydavo užsukti į žaislais ir visokia smulkme prekiavusią kooperatinę(!) parduotuvėlę, buvusią šalia pėsčiųjų tako prie “Erfurto”. Tuomet dailiąją vėtrungę dar supo vandens baseinas, jame vasarą turkšdavosi vaikai, o seni mediniai daugiabučių langai ir durys jokios nuostabos nekeldavo: plastikiniai langai buvo brangūs, ir įsirengti juos galėjo anaiptol ne kiekvienas, tad ir pats renovavau mūsiškio buto, langui skirdamas po dieną krapštymosi. 

Kaimynai gi negalėjo atsistebėti, kaip iš trisdešimt penkerių metų senumo langų pavyko padaryti ir sandarius, ir nereikalaujančius valymo viduje, o ir minimaliomis sąnaudomis… Na, nukrypau aš čia nuo maloniųjų įspūdžių apie tuomet dar anaiptol ne senstelėjusius Lazdynus – tuomet jiems tik ketvirtis amžiaus tebuvo, patys stambiaplokščiai namai neatrodė archajiškai, nes apie jokias renovacijas niekas ir nebuvo girdėjęs, net nauji namai Bukčių gatvėje labiau pasiturintiems buvo statomi be jokio apšiltinimo. Visgi, rajono jaukumas, labai racionalus suplanavimas, žaliosios erdvės, požeminių garažų gausa, protingas prekybos centrų, mokyklų, darželių, paslaugų įmonių išdėstymas net ir dabar kompensuoja nepatogumus, kuriuos tenka patirti iki šiol neatnaujintų namų gyventojams. Senoje dokumentinėje kronikoje išvysite ir prekybos centrą, ir kino teatrą, vaistinę prie “Erfurto” (ten būta ir įvairių kitų buitinių paslaugų), mūsų nesenai lankytą restoraną, bei išgirsite tai, ko perkūnkiemių ar kregždžializdžių kurpėjai nei paklausyti nenori: kaip planuoti ir statyti patogios infrastruktūros rajonus, o ne “gerą navarą” duodančius sugrūstukus, visą infrastruktūros naštą perkeliančius miestui – t.y. mums, vilniečiams. Pakeliaukim po naujutėlius ir jaukius Lazdynus anuomet.