Kokčiausia sovietmečio yda ar grimasa – milžiniško gynybinio komplekso (žargonu vadinto „oboronka“, rus.) našta šalies ekonomikai: dažna stambesnė pramonės įmonė gamino (nebūtinai pagrindinę) produkciją gigantiškam SSRS kariniam kompleksui. Sovietų armija buvo dislokuota ne tik visose imperijos respublikose-kalinėse, bet ir Rytų Europoje, Sovietų Sąjunga devynetą metų (1979-1989 m.) buvo įsitraukusi į jos ekonomiką alinusį karinį konfliktą su vietiniais gyventojais Afganistane. Vien šis sekinantis karas – SSRS jame buvo agresore, pirma nužudžiusia anuometį Afganistano vadovą Hafizulą Aminą, tuomet įvedusia į šią šalį „ribotą karinį kontingentą“: stagnuojančiai Sovietų Sąjungos ekonomikai visa ši karinė kampanija kainavo apie pusšimtį milijardų dolerių ir 15 tūkstančių žuvusių arba dingusių be žinios karių.
Ne tik šimtai gerai finansuojamų karinio komplekso įmonių, institutų, karinių bazių ir uostų, intensyviai plėtojamos karinės kosmoso tehnologijos sekino Sovietų Sąjungos ekonomiką ir biudžetą, bet ir įsitraukimas į karinius konfliktus Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Azijoje sunkia našta spaudė braškantį SSRS biudžetą nuo pat aštuntojo dešimtmečio, tad SSRS žlugimo dienai imperijos užsienio skolos viršijo šimtą milijardų dolerių. „Oboronke“ vadintas milžiniškas karinis kompleksas tapo puikia merkantilių karjeristų veisykla, kariniai komisariatai – totalia besaikio vagiliavimo ir kyšininkavimo (dėl siekiančių išvengti tarnybos bukinančioje sovietų kariuomenėje ir žūties Afganistane) terpe, būdinga ir daugumai Sovietų Sąjungos karinių dalinių.
Baigus sovietinėje armijoje tarnauti parako uosčiusiems Antrojo pasaulinio karo dalyviams, daugumoje karinių dalinių išplito šiurpūs ir luošinantys nestatutiniai santykiai, vadinti „diedovščina“ – tyčiojomosi iš naujokų, ir ne tik jų – praktika, kurios etalonu galėtume įvardinti Artūro Sakalausko atvejį 1987-ais (verta prisiminti rež. Sauliaus Beržinio dokumentinį filmą „Vėliava iš plytų“, pasakojantį apie A.Sakalausko tragediją). Neapsikentęs nuolatinio tyčiojomosi, mušimo ir kankinimų bei bandymo išprievartauti, A.Sakalauskas jo engėjus bei jokių priemonių smurtui nutraukti nesiėmusį karininką iššaudė traukinyje, kuriuo jie visi vyko iš Sverdlovsko į Leningradą.
Būtent sovietinėje armijoje klestėjo nacionalinė priešprieša, vešėjo niekinančios pravardės tautiniu požiūriu („kapacy“ – rusai, „bulbiašy“ – baltarusiai, „chochly“ – ukrainiečiai, „čiurbany“ – kilusieji iš Vidurinės Azijos, ir t.t.), tad kiekvieną sekmadienį rodyta oficiozinė televizijos laida apie kariuomenę „Služu Sovetskomu Sojuzu“ („Tarnauju Sovietų Sąjungai“, rus.) pačių kariškių buvo vadinama „Svečiuose pas pasaką“ (būta ir tokios, vaikams skirtos laidos), nes joje rodomi propagandiniai siužetai neturėjo jokių sąsajų su gūdžia sovietinės kariaunos tikrove.
(Nuotraukoje viršuje: pasenęs anuometis Lietuvos komunistų lyderis A.Sniečkus su sovietinės armijos kariškiais.)
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
