Mindaugas Tomonis – poetas, filosofas, kovotojas už tiesą, atvirai ir sąžiningai skelbęs pažiūras, dėl atvirumo ir tiesumo tapęs sovietinės sistemos auka. KGB persekiojimas, psichiatrijos ligoninė, civilizuotame pasaulyje netaikomi gydymo metodai, atvedę iki savižudybės, kurios aplinkybių ištirti nebeįmanoma, kaip nebeįmanoma ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar tikrai jis nusižudė.
KGB prie LSSR Ministrų Tarybos 2-os valdybos 1 skyriaus 1 poskyrio veiklos 1975 m. plano ištrauka. 1974 m. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-41, ap. 1, b. 723, l. 122.
Saugumo akiratyje
Technikos mokslų kandidatas, Paminklų konservavimo instituto Chemijos laboratorijos vedėjas, dar mokyklos suole pradėjęs rašyti poeziją, domėjęsis filosofija, planavęs parašyti Lietuvos filosofijos istori-ją, M. K. Čiurlionio jubiliejiniams metams rengęs apybraižą „Žinia“. 1971 m. buvo priimtas į Lietuvos SSR rašytojų sąjungos jaunųjų rašytojų sekciją, parengė du poezijos rinkinius. Tomo Kuršio slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai publikuoti „Tiesoje“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ almanache, išeivijos leidinyje „Metmenys“.
Gal dėl pastarosios publikacijos, gal dėl atitinka-mą informaciją saugumui teikusių kolegų ar pažįstamų uolumo, pateko į KGB akiratį. Šios įstaigos veiklos plane numatyta stebėti ir tikrinti antisovietinius ir na-cionalistinius pasisakymus skleidžiantį M. Tomonį, kuris 1973 m. liepos 12 d. bandė apsilankyti JAV ambasadoje „neva norėdamas pasidalinti patirtimi kultūros paminklų konservavimo klausimais“1. Visiškai pagrįsti M. Tomonio įtarimai, kad saugumas juo domisi, kad yra sekamas, kad namuose gali būti įrengta klausymosi aparatūra ir t. t., vėliau taps jam diagnozuoto sveikatos sutrikimo – paranoidinio sindromo – simptomu bei psichinės negalios įrodymu.
Monumento „Tarybinei armijai – išvaduotojai“ atidarymas Kryžkalnyje. 1972 m. rugsėjo mėn. kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ Nr. 29 „Kryžkalnio lietuvė“ (1972 m.) kadras.
Tikras inteligentas
M. Tomonio bičiulis Algirdas Patackas šiurpia savižudybe gyvenimą baigusį draugą pavadino pačiu tikriausiu inteligentu, akcentuodamas, jog inteligentas – ne tas, kuris daug žino, o tas, „kuriam skauda“. Ne vien iš ideologiškai nepriekaištingų vadovėlių ir komunistiniam režimui lojalių mokslininkų studijų Lietuvos istoriją išmaniusiam M. Tomoniui skaudėjo. Skausmą didino nuolat girdimas sovietinių propagandistų melas, brutali sovietų valdžios ateistinė politika. Daugelis to meto inteligentų buvo išmokę tam tikras žaidimo taisykles ir dieną rėžė partiją bei darbo liaudį šlovinusias liepsningas kalbas, o vakare klausėsi „Amerikos balso“, patyliukais keikdami valdžią ir jos vykdytą politiką. M. Tomonis buvo kitoks. Savo pažiūras jis skelbė tiesiai ir atvirai.
Grūto parke stūksantis sovietinei armijai skirtas paminklas „Kryžkalnio motina“, arba „Kryžkalnio lietuvė“, tapo paminklų konservavimo specialisto kančių kelio pradžia. M. Tomonis kategoriškai atsisakė vykti į komandiruotę tikrinti prieš porą metų pastatyto monumento būklę. Paminklų konservavimo instituto vadovybei 1974 m. balandžio 5 d. išsamiai išdėstė atsisakymo priežastis: „Nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso, mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad pažangos labui būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities. (…) Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma.“
Svarbiausiomis praeities klaidomis M. Tomonis vadino neteisėtą Baltijos šalių įjungimą į SSRS, J. Stalino laikų represijas, masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Pasiaiškinime darbovietės vadovybei akcenta-vo, kad pirmiausia būtina pastatyti memorialinius pa-minklus sovietinio teroro aukoms. Taip pat pareiškė, kad turi būti realiai garantuota SSRS respublikų teisė atgauti pilnavertišką valstybingumą per visuotinį referendumą ir įvedus daugiapartinę sistemą, panaikinta „naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė“. Pasiaiškinimas baigėsi tokiais žodžiais: „Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės – komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu.“2
Dokumentas negalėjo likti nepastebėtas. Vienų šaltinių teigimu, M. Tomoniui ignoravus sovietų armijos karinio komisariato šaukimą į mokymus, kitų – atvykus į karinį komisariatą pasitikrinti sveikatos, buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę.
Besimptomė psichikos liga
Pastaruoju metu kiek nuvalkiotas terminas „besimptomis“ tinka apibūdinti Vakarų pasaulyje nepripažintą sovietinių psichiatrų „atradimą“ – vangios eigos ar tiesiog vangią šizofreniją. Jokiais akivaizdžiais požymiais nepasižyminti, nepastebima ir nejuntama, vangiai slenkanti liga, kurios nepastebimus simptomus buvo galima įžvelgti kiekvieno kitaip mąstančio žmogaus sąmonėje, išpopuliarėjo Sovietų Sąjungoje. Liūdnai pagarsėjusios diagnozės tėvo Andrejaus Snežnevskio ir jo šalininkų pozicija buvo aiški: tik nestabilios psichikos žmonės gali smerkti ar aštriau kritikuoti humanišką SSRS socialinę-politinę sistemą, reikšti nepasitenkinimą tobuliausia pasaulio santvarka, platinti liguistas idėjas apie kažin kokių reformų būtinumą, pagaliau atsisakyti ramaus ir sotaus gyvenimo dėl keistų, abejotinų įsitikinimų.
Kadangi po Stalino mirties Sovietų Sąjunga iškilmingai trimitavo pasauliui apie pagarbą savo piliečių sąžinės laisvei ir žmogaus teisėms, nemažai daliai XX a. 7 ir 8 dešimtmečių disidentų gulago barakus pakeitė teisminės psichiatrijos institutų bei psichiatrijos ligoninių palatos. Žlugus SSRS, beveik visi jie buvo pripažinti sveikais.
Pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ Nr. 19 paskelbta žinutė apie priverstinį Mindaugo Tomonio patalpinimą į Respublikinę Vilniaus psichiatrinę ligoninę (1975). LYA. F. K-1, ap. 46, b. 1700, l. 18.
Tūkstančiai prieš totalitarinį režimą protestavusių asmenų, išvykti iš komunistinio rojaus ketinusių piliečių, socialistinės santvarkos kritikų ar tiesiog nepabūgusių atviriau reikšti nuomonę žmonių patyrė tikriausią sovietinės psichiatrijos pragarą: insulino injekcijų sukeltas komas, siaubingą sulfozino, aminazino ir kitų preparatų šalutinį poveikį, tramdomuosius marškinius, fiksavimus prie lovų ir kitas sanitarines represijas. Josifas Brodskis, kuriam taip pat teko būti šios srities pacientu, psichiatrijos ligoninę laikė baisesne įstaiga už kalėjimą, kadangi kalėjime visada yra bent šioks toks apibrėžtumas – bausmės atlikimo terminas, o beprotnamyje žmogus praranda bet kokias viltis ir tampa visiškai priklausomas nuo gydytojų ir sanitarų savivalės.3
Dideles medikamentų dozes M. Tomonis turėjo iškęsti dėl ligos, kurios pagrindiniai požymiai – normalios mąstančio žmogaus savybės. Epikrizėje vardinami tokie simptomai kaip domėjimasis idealistine filosofija, materialistinės pasaulėžiūros teiginių atmetimas, siūlymai pertvarkyti socialistinę santvarką taip, kad Vakarų ideologai neturėtų peno antikomunistinei propagandai. Psichinės ligos požymiais laikomi reikalavimas statyti paminklus nukentėjusiems nuo stalininių represijų, Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS idėjų propagavimas, mistinio turinio eilėraščių rašymas, G. W. F. Hegelio ir I. Kanto veikalų studijavimas ir net tikėjimas Dievu.
Ligos istorijoje atkreiptas dėmesys ir į vadinamąjį paranoidinį sindromą, teigiama, kad „1972 m. M. Tomonis pradėjo kalbėti, kad jį seka, kad namuose paslėpta [klausymosi] aparatūra“4. Tai būtų galima laikyti gana rimtais požymiais, tačiau KGB dokumentai įrodo šių įtarimų pagrįstumą. Verta paminėti, kad anuomet panašaus paranoidinio sindromo buvo kamuojama ne viena inteligentų šeima, kalbėjusi apie nuolatinį sekimą, saugumo bylas, butuose įrengtą klausymosi aparatūrą ar pokalbių klausymąsi, naudojant buitinę techniką (telefono aparatą) ir, kilus rimtesnėms politinėms diskusijoms, skubiai persikraustydavusi iš svetainės į virtuvę ir kuo storesne pagalve uždengdavusi telefono aparatą.
LSSR prokuratūros nutarimas nekelti baudžiamosios bylos dėl Mindaugo Tomonio savižudybės fakto. 1975 m. lapkričio 15 d. LYA. F. K-1, ap. 58, b. 47707/3, t. 7, l. 214‒215.
Tad galima drąsiai tvirtinti, kad visiškai sveikas, darbingas, mąstantis, kūrybingas, visą laisvalaikį poetinei kūrybai ir filosofijos studijoms pašventęs žmogus, už atvirą ir tiesų pažiūrų deklaravimą buvo uždarytas psichiatrijos ligoninėje ir priverstinai „gydomas“ organizmą alinusiais, gal net ir psichiką žalojusiais preparatais, galbūt šiurkščiai terorizuojamas.
Vienas ligoninėje M. Tomonį lankydavęs bičiulis pasakojo, kad kartais gydytojai bei sanitarai tikrindavo poeto ir filosofo psichinės sveikatos būklę, užduodami vieną-vienintelį klausimą: „Ar vis dar manai, kad Lietuva 1940-aisiais buvo okupuota?“ Poetui sąžiningai atsakius „taip“, būdavo suleidžiama dar viena siaubingas kančias, o kartais ir komą sukeldavusi insulino injekcija.5
Kvietimas vykdyti žmoniškumo revoliuciją
Po keturių mėnesių priverstinio gydymo išleistas iš ligoninės, bet privalėjęs nuolat joje lankytis dėl vaistų injekcijų, M. Tomonis planavo susirasti kitą darbą. Pogrindžio spaudos teigimu, „KGB valia, prieš savo paties norą, jis turėjo grįžti į Paminklų konservavimo institutą, kur stropiai buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis ir psichiškai terorizuojamas, faktiškai neduodant jam jokio darbo, neskiriant jokių užduočių, sudarant slogią atmosferą“.6 KGB darbuotojai tardė jo artimuosius, bendradarbius, pažįstamus, klausinėjo apie privatų gyvenimą, kūrybą, santykius su kitais žmonėmis, gali būti, kad apklausiamieji buvo verčiami duoti parodymus jo nenaudai.
Nepaisydamas sudėtingos, labai nepalankios situacijos M. Tomonis toliau tęsė savo kovą. Ateizmo muziejumi paverstos Vilniaus Švento Kazimiero bažnyčios atsiliepimų knygoje 1974 m. gruodžio 29 d. ir 1975 m. sausio mėnesį paliko du įrašus, kritikavusius sovietų valdžios vykdytą politiką bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu, smerkusius ateistinę propagandą. 1975 m. birželio 25 d. parašė laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuriame kvietė vykdyti žmoniškumo revoliuciją: galutinai ištaisyti asmenybės kulto ir subjektyvizmo (N.Chruščiovo valdymo laikotarpio) klaidas, pagerbti stalinizmo aukų atminimą, sudaryti sąlygas Lietuvai ir kitoms SSRS respublikoms referendumo keliu atgauti valstybingumą, panaikinti antidemokratišką vienpartinę sistemą, baigti tikinčiųjų persekiojimą.
Mindaugo Tomonio žūties vieta. Nuotrauka iš: https://www.lietosfondas.lt/lt/mindaugo-tomonio-zuties-vietos-sutvarkymas-vilniuje
Antrą kartą į psichiatrijos ligoninę M. Tomonį atvedęs ir, galima sakyti, jo likimą lėmęs laiškas baigėsi taip: „Vienintelis įėjimas pro rytdienos duris – gryna sąžinė, tikras teisingumas, nuoširdi neapsimetėliška meilė žmonėms.“7
„Vaikai, prašykite Deduko, kad jis pas jus apsigyventų ir padėtų mokytis ir gyventi“
Pirmosiomis antro M. Tomonio buvimo psichiatrijos ligoninėje dienomis nuo infarkto mirė jo motina. Iš ligoninės poetas išėjo apimtas apatijos, nuotaika buvo prislėgta. LSSR prokuratūros tardytojų užfiksuotuose M. Tomonio žmonos ir A. Patacko parodymuose pažymėta, kad pirmosiomis lapkričio dienomis jis atrodė neramus, suirzęs, kalbėjo, kad gyvenimas jam yra pilkas ir niūrus, kad jam yra galvos vėžys ir jis pasmerktas mirti.8
Pogrindiniame leidinyje „Aušra“ Nr. 2/42 paskelbto straipsnio „A. A. Mindaugas Tomonis“ ištrauka. 1976 m. vasario 16 d. LYA. F. K-1, ap. 46, b. 1683, l. 21.
Negalima atmesti versijos, kad psichiatrijos ligoninėje M. Tomoniui leistas paralyžiuojantis žmogaus valią ir sukeliantis polinkį į savižudybę preparatas.9 1975 m. lapkričio 5 d. namuose paliktoje piniginėje M. Tomonio tėvas rado raštelį: „Vaikai, prašykite Deduko, kad jis pas jus apsigyventų ir padėtų mokytis ir gyventi.“10
Iš Kauno į Maskvą vykusio traukinio mašinistas davė parodymus, kad 1975 m. lapkričio 5 d. vakare pastebėjo gulintį ant kelio žmogų, kuris galvą buvo padėjęs ant kairiojo bėgio, kad žmogus ant bėgių buvo pastebėtas 100–125 m nuo sąstato ir, nors traukinys buvo staigiai stabdomas, dėl pernelyg mažo atstumo nebuvo galimybių neužvažiuoti ant gulinčio žmogaus.
Teismo medikai nustatė, kad mirtis ištiko „dėl pilno galvos atidalijimo nuo liemens kaklo I slankstelio srityje“, o visi sužalojimai „padaryti traukinio ratais pervažiuojant Tomonio kaklą, o taip pat suduodant smūgius traukinio dalimis į kitas kūno dalis“.11 LSSR prokuratūra atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl akivaizdžios savižudybės.
Mindaugo Tomonio knygos „Žinia“ (leidykla „Baltos lankos“) viršelis, 1995.
Kovotojas prieš komunistinį režimą Antanas Terleckas atvirame laiške SSRS KGB pirmininkui Jurijui Andropovui tvirtino, kad po 1975 m. lapkričio 10 d. įvykusių M. Tomonio laidotuvių vienas čekistas jam pagrasino: „Susidorosime ir su tavimi“12, leisdamas suprasti, jog su poetu susidorota.
Sunkoka patikėti, kad M. Tomonį nužudė kokie nors KGB samdyti žaliūkai. Neblogai prognozuoti pasekmes ir skaičiuoti ėjimus į priekį sugebėję saugumiečiai turėjo numatyti, kad pogrindžio spaudoje ir užsienio radijo minimo intelektualo žūtis sukels rezonansą, o gal net ir nemenką skandalą. Be to, psichiatrijos ligoninėje nugydytas, nuolat stebimas ir sekamas, apatijos apimtas poetas paskutiniais gyvenimo mėnesiais nebevykdė aktyvios veiklos ir nebebuvo pavojingas sovietų valdžiai. Net ir nepatikliai žiūrint į išlikusią teismo medicinos ekspertizės medžiagą, beveik akivaizdu, kad jis nebuvo pastumtas po pravažiuojančiu traukiniu ar numestas ant bėgių, o pasitraukė iš gyvenimo savo sprendimu. Tačiau neįmanoma paneigti, kad jautrų, kūrybingą, mąstantį, tiesiai ir sąžiningai nuomonę reiškusį, sovietinę sistemą aštriai kritikavusį poetą į savižudybę atvedė nuolatinis sekimas, spaudimas jam ir jo artimiesiems, gydymai psichiatrijos ligoninėje.
1 Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-41, ap. 1, b. 723, l. 122.
2 „Signatarų namuose bus prisimintas kovotojas už Lietuvos laisvę M. Tomonis“. alkas.lt/2015/11/03/signataru-namuose-bus-pri-simintas-kovotojas-uz-lietuvos-laisve-m-tomonis/.
3 „Kaip gydyti kitaip mąstančius“, arzamas.academy/materi-als/1168.
4 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 210–211.
5 Dokumentinis filmas „Baltas paukšti, tu sugrįžki…“ (1990–1991, rež. Bronius Morkevičius). https://www.youtube.com/wat-ch?v=mGXjBEES7G0
6 „Aušra“, Nr. 2 (42).
7 „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, Nr. 20.
8 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 204, 208.
9 O. Voverienė. Meteoru sušvitęs Mindaugas Tomonis (1940–1975), alkas.lt/2020/03/18/o-voveriene-meteoru-susvites-mindau-gas-tomonis-1940-1975/#more-426830.
10 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 214.
11 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 212–215.
12 LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1703, l. 44.
Publikacija skelbiama, maloniai sutikus “Literatūros ir meno” redakcijos kolegoms.
