Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus naktipuodžio kraštus iš tų laikų prisimenantys „žinovai“ neretai paisto tokias nesąmones, kad nei juoktis, nei verkti nesinori, o tik pagrūmoti pirštu – „nebesvaičiokit!“. Visgi, tokių diletantų arba (ne)sąmoningų klaidintojų, sergančių istoriniu ar/ir politiniu daltonizmu veikalai prasilenkia ir su elementaria logika, ir su istorine tikrove, tad šįkart imsimės kedenti vilnas vadinamajam sovietiniam laikotarpiui: kokie mitai apie jį sekami, ir kokio jo būta tikrumoje? Savojoje kelionėje istorinėn praeitin aiškiai atskirsime du kardinaliai priešingus dalykus: slogią bei melagingą politinę konjunktūrą ir lietuvaičių darbus bei pasiekimus tuo sudėtingu laikmečiu.
Norėdami blaiviai išnarstyti sovietmečio kaulelius, pirmiausia turim prisiminti, kad formaliai sovietmetis vadintinas „tarybų“ laikotarpiu, nes anuomet deklaruota – beje, melagingai – kad „visa valdžia“ valstybėje priklauso darbo žmonių deputatų taryboms: pavyzdžiui, dabartinės savivaldybės atitikmeniu tuomet buvo „Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas“, o Seimo – Darbo žmonių deputatų aukščiausioji taryba“. Rodos, viskas puikiai sustyguota: įmonių bei organizacijų kolektyvai deleguoja labiausiai patyrusius savo kolegas į atitinkamus valdžios organus, ir šie imasi spręsti miesto ar šalies politinius, ūkinius bei kultūrinius reikalus. Kaip gi būta tikrumoje?
Kad mūsiškis pasivaikščiojimas praeityje nebūtų vien loginėmis išvadomis grįstas, prajuokinsiu jus – juokinga yra dabar, o anuomet būta smarkaus išgąsčio – manosios giminaitės pasakojimu apie vadinamųjų „deputatų“ rinkimą jos anuometėje darbovietėje. Kariniam kompleksui matavimo prietaisus (oscilografus ir kt.) gaminusi vilniškė gamykla turėjo simbolinį „pašto dėžutės 555“ statusą – tokiu anuomet apdalindavo su milžinišku kariniu kompleksu susijusias arba jam dirbusias įmones. Visuotiniame darbuotojų susirinkime reikėjo išrinkti delegatą į tą „darbo žmonių deputatų tarybą“, tad susirinkimo pirmininkas perskaitė darbuotojams anuomet įprastą formuluotę: „Yra pasiūlymas (kieno tai pasiūlymas – visiškai neaišku, nes nebūdavo įvardijama) kelti delegatu į …. tarybą tokį ir anokį partinį funkcionierių“.
Visas „laisvo ir nepriklausomo“ delegatų siūlymo kortas sumaišė vienas išsišokėlis, įtikėjęs sovietinių funkcionierių deklaruojamomis „demokratijos ir laisvės“ fantazijomis: ėmė vaikinas, ir pasiūlė delegatu tos organizacijos vyriausią inžinierių: atseit kompetetingas, gerbiamas kolegų, o dar ir antrojo pasaulinio karo veteranas, turintis apdovanojimų. Euforijos išsisirinkti savo pačių, o ne „iš viršaus nurodytą“ („po ukazaniju s verchu“ – „iš aukščiau nurodžius“, rus.) apimti susirinkimo dalyviai ėmė, ir patvirtino delegatu tą savąjį bendradarbį – vyriausią inžinierių. Kilo baisus triukšmas: kaip gi čia taip, išrinko ne tą, kurį partinių funkcionierių valdžia buvo nurodžiusi išrinkti, o kitą asmenį. Visus susirinkimo dalyvius po vieną kvietėsi „profilaktiniam pokalbiui“ į 5-ąjį – kagėbistinių „bildukų“ – skyrių, ir kamantinėjo, kas gi juos kurstė vos ne sąmokslą prieš sovietų valdžią kurpti, vėliau privertė pakartotinai susirinkti, ir nauju delegatu patvirtinti nei vieno įmonės darbuotojo nepažinotą partinį funkcionierių. Tokia buvo „demokratija“.
Dauguma valdžios organų – vadinamųjų „tarybų“ – delegatų būdavo išrinkti jei ne panašiais būdais, kaip aprašytasis, tai „patarus“ (tikrumoje – nurodžius) partinių funkcionierių irštvų – šalies ar miesto, ar rajono – kompartijos komitetų biurokratams. Na, o kai „liaudies delegatai-deputatai“ susirinkdavo į vadinamųjų „tarybų“ posėdžius ar sesijas, jų jau laukdavo partinių šulų parengti dokumentų projektai, kurie būdavo sumaniai ir mikliai „prastumiami“ vadinamųjų „tarybų“ posėdžiuose, mikliai aplaužant ragus vienam-kitam nesusipratėliam „deputatui“, ėmusiam įkyriai klausinėti ar įrodinėti savąsias tiesas. Beje, „tarybų“ posėdžiai dažnai vykdavo rusų kalba, nes ji iki pat 1988-ųjų buvo SSRS valstybine, tad bent vienam lietuviškai nesuprantančiam pareikalavus, tekdavo laužyti liežuvį, kalbant rusiškai (pvz. archyvuose yra išlikusios rusiškai surašytos tezės A.M.Brazausko kalbos valdžios institucijos posėdyje).
Taigi, pagrįstai galėtume teigti, kad SSRS politiniu pagrindu vadintos „darbo žmonių deputatų tarybos“ tebuvo partinių funkcionierių valdžios įgyvendinimo įrankiais, o bet kokia demokratija šiose tarybose tebuvo visiška fikcija (nepainiokite su frikcija, bet išties būta panašumo liaudies nuolatiniam prievartavimui). Taigi, drąsiai galėtume „liaudies žmonių deputatų tarybas“ pavadinti partinių funkcionierių užmačių įgyvendinimo įrankiais. Teks mums nuvilti klijuojančius Justinui Marcinkevičiui įvairias etiketes veikėjus: niekada jis nebuvo “tarybinis” poetas, ir Lietuva niekada nebuvo “tarybinė”, o tik taip pavadinta sovietinės Rusijos imperijos, kartais dar vadinamos SSRS, kalinė.
(Nuotraukoje – Justinas Marcinkevičius 7-ame deš.)
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
