Pandemiją prisiminsiu ne tik dėl sunkokai persirgto kovido, bet ir dėl intensyvių paieškų: visuose prekybcentriuose ieškojom elementarios buitinės prekės – galąstuvo: galiausiai pavyko rasti ir brangų, ir kaip pasirodė vėliau – prastą, bet ką gi darysi, žmogau, nepagaląsi juk peilius bei žirkles pirštu ar dar kuo. O kaip gi „pagaląsti“ jausmus, kad jie galutinai neatšiptų, gyvenant ištisus dešimtmečius santuokoje, kad buvimas kartu netaptų tiesiog patogiu buitiniu sugyvenimu? Kiekvienas bandome (arba nebandome…) rasti būdus, kaip pagyvinti santykius poroje, ir dažnam bene efektyviausias būdas „pasišviežinti“ – kelionės į svečias šalis, geriausia – tolimas ir egzotiškas. Šįkart, prieš keldami sparnus skrydžiui „už jūrų marių, už vandenėlių“, pirmiausia susipažinkime su mūsų pakeleiviais.
Kadaise, dirbdamas šimtamečiame pastate vilniškėje A.Vivulskio gatvėje, priešais anuomet dar gyvą banką „Snoras“ (ištaikęs progą, būtinai papasakosiu jums aibę matytų atrakcijų, susijusių su šia įstaiga), dažnokai pėdindavau į netoliese – T.Ševčenkos gatvėje – įsikūrusią draugo žmonos Ritos įmonę. Rita daugelį metų dirbo ir tebedirba kartu su broliu Andriumi, tad atvykęs į jų kontorą, rasdavau ant sienos didžiulį žavios moters portretinį plakatą: nuo sienos į mane žvelgdavo Andriaus pati Rūta, padovanojusi jam net penkis vaikus. Prisipažinsiu, kad jų porą laikau darnios šeimos etalonu, o ir išauginti tokį gausų būrį vaikų mieste – nelengvas iššūkis, tėvams rūpesčių ir rūpestėlių tikrai nestinga, tad atsikvėpimui nuo darbų rutinos bei santykių „pagalandinimui“ juodu leidžiasi į tolimas keliones, dažnokai pasivadindami kartu ir Ritą.
Tikiuosi, kad susipažinimas su mūsų bendrakeleiviais neprailgo, tad dedamės būtiniausius daiktus į nediduką lagaminą, ir šįkart skrisime į kitą pasaulio kraštą: kartu su mūsų bičiulių trijule lankysimės Šri Lankos saloje bei kaitinsim bambas Maldyvų paplūdimiuose. Jokiu būdu nepamirškite akinių nuo saulės ir pliažinių šlepečių, nes lėktuvas jau laukia mūsų Palangos (taip, taip: ne Vilniaus, ir ne Kauno) oro uoste: taip sutaupysim bemaž tris šimtus eurų (žmogui), nei skrisdami iš Vilniaus. Azijon skrisime taip: turkų avialinijų partneriu SAS‘u iš Palangos į Kopenhagą, iš jos – Stambulan, o jau iš Turkijos sostinės – į Kolombą Šri Lankoje (skrydžiai yra „connected flight“ kategorijos, tad už visus galimus vėlavimus atsako turkų avialinijos). Na, o grįšime kiek neįprastu maršrutu: pirmas skrydis bus į Abu Dabį Jungtiniuose arabų emyratuose, iš ten boginsimės į Tel Avivą, o jau iš jo – Vilniun, pasilikdami kelių valandų tarpus tarp skrydžių, kad kaitriose šalyse nelikti „ant ledo“.
Iš anksto užsisakyto automobilio nuomos reikalai užtrunka, nes gerokai brangiau siūlomas visai kitas automobilis, visgi pavyksta pagal užsakymo numerį rasti užsisakytąjį, bet sugaištos pora valandų lems važiavimą sutemus link nakvynės vietos. Pirmoji gaišatis sutampa su pirmuoju maloniu atradimu: oro uoste mikliai įforminamas atsakomybės draudimas 60 tūkstančių dolerių sumai, tačiau draudimo liudijimas susiejamas su Andriumi – būsimu vairuotoju – čia galėsiančiu valdyti kokią tik nori transporto priemonę: draudimas galios vairuojant visas. Šri Lankoje eismas vyksta kairiąja kelio puse – kolonijinis anglų imperialistų palikimas – o ir vietiniai nei saugosi automobilių eidami keliu, nei atšvaitus dėvi. Įdomusis pasivažinėjimas baigiasi nusukimu į šalutinį keliuką, bandant greičiau pasiekti nakvynę. Na, o keliukas vis labiau siaurėja, vis daugiau jame akmenų ir duobių, besidriekančios šalia džiunglės priartėja visiškai. Šiaip ne taip pavyksta pralysti siauručiu keliuku tarp akmeningos sienos ir vešinčių džiunglių, tai viena, tai kitam ratui pavojingai pakimbant virš šlaito.
Šturmano pareigų imasi moterys imasi pakaitomis, vis išlipdamos iš automobilio smarkiai apdrožtais bamperiais, stodamosi šalia džiunglių ir patarinėdamos vairuojančiam Andriui, kurlink suktelėti vairą, bandant aplenkti duobes ir akmenis. Laimei ar nelaimei (griečiausiai – visgi laimei) nei Rita, nei Rūta nežinojo, kad sutemus reiktų laikytis atokiau nuo džiunglių, nes gyvatės ir įspūdingo dydžio ropliai – varanai – aktyvūs būtent tamsoje: nakties metas jiems – medžioklės laikas. Mūsiškiai pakeleiviai dar nežino, kad dažnas toks keliukas šioje šalyje skirtas tik „tuk-tukams“ – savotiškiems motoroleriams su gale pritaisyta kabina porai keleivių. Jau ketinę apsisukti ir dardėti tuo pačiu keliuku atgal, grįžtant į pagrindinį kelią, keliautojai susipranta, kad vietos apsisukti jie tiesiog neras, tad tenka rizikuoti, nors automobilis žemas, ir vairuotojas nemato didžiulio priekinio bamperio, negailestingai „nudrožto“ į akmenis ir duobes.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad eismo taisyklės šioje šalyje nelabai galioja, vairuotojai patys apsisprendžia, kuris ims lenkti, kuris kurį praleis, pėstieji ne itin saugosi transporto, tad viską gelbsti tik nedidelis greitis, nes retas „tuk-tukas“ išspaudžia daugiau keturiasdešimties kilometrų per valandą. Išsinuomotą keliautojų automobilį nuolat iš abiejų pusių lenkia motoroleriai, o apie ekologiją čia galima apskritai pamiršti – benzinas tik 92-as, dauguma transporto yra smarkiai „pagyvenusi“, nes šalis skurdoka: kur beeitų užsienietis, jį nuolat seka būrelis prašinėtojų, kurie, negavę pinigėlį „dykai“, įkyriai siūlo pirkti bereikalingus niekniekius, kuriuos gabenti tūkstančius kilometrų – tik galvos skausmas.
Ekologinę temą plėtojant, keliautojams šįkart labai pasisekė: apsistoję vietinių gyventojų name prie dailaus ežero, pajuto smarkią deginamų šiukšlių smarvę, graužusią ir gerklę, ir akis, nors deginimas tuose kraštuose – visiems įprastas reikalas. Pasibėdavoję šeimininkams, kad netoliese kažin kas degina šiukšles ir vargina aitrūs dūmai, buvo geranoriškai nuraminti: „Jums labai pasisekė, kad deginamos tik šiukšlės, o ne padangos, nes tuomet tai jau būtų…“
Rita užsimanė ne tik paragauti vietinio gurmaniško skanėsto – omaro, bet ir būtinai apsilankyti masažo salone, mat ir pati yra Lietuvoje lankiusi masažuotojų kursus, ir turi atitinkamą sertifikatą. Kelionei krypstant pabaigon, trijulė atkako nedidukan miestelin pajūryje, miestuke netrūko įvairiausių masažo procedūrų reklamos. Dažniausiai siūlyta seanso kaina – 4000 rupijų (350 rupijų – 1 euras), t.t. apie 12 eurų, tačiau bevaikštant miestelio gatvėmis, Rūta aptiko reklamą, siūlančią tokį pat gydomąjį-ajurvedinį masažą už pustrečio tūkstančio rupijų, ir Rita netruko susivilioti tokia proga. Nekantraudama išmėginti profesionalų paslaugas, ir jau uosdama gydomųjų aliejų aromatus, Rita nusivedė keliautojus iki nedidukės pašiūrės, kurioje sklido gaminamo maisto kvapai, tad pastatėlis jau pretendavo į rimtos užeigos statusą.
Ponia iš užjūrių maloniai paprašyta palaukti, kol ateis „doctor‘as“ masažuotojas, kuriuo pasirodė ką tik gaminęs maistą vyriškis, vešlią barzdą supynęs į originalią kasytę, tad Ritai nejučiomis kilo abejonė, ar tik ne toje virtuvėje ji ir bus masažuojama. Išties, vedama keliautoja buvo link virtuvės, tačiau visgi masažavo ją atskiroje patalpoje, kurioje net durys buvo, o ir masažuotojas-virėjas su kasyte barzdoje stengėsi kaip reikiant, „minkydamas“ atvykėlę geras pusantros valandos, dosniai patepdamas aliejukais. Įspūdis iš „masažo salono“ pašiūrėje su virtuvėle liko pats geriausias, nes masažuotojas savo amatą išmanė išties gerai (gal ir virėjas jis neblogas?). Sužavėjo ir „doctor‘o“ atsakingas požiūris į higieną, dėl kurios dauguma ten nesuka galvos: prieš pradėdamas masažą, jis kuopščiai nusiplovė nuo maisto gaminimo gerokai riebaluotas rankas. Atsidėkodami už superinį masažą, keliautojai nutarė čia pat ir pavakarieniauti: išsirinko iš sudėliotų šviežių žuvų pageidaujamą, ir ji buvo mikliai iškepta.
Maistas Šri Lankoje iš pirmo žvilgsnio vienodokas – vietiniai daugiausia valgo keptas, troškintas, šviežias daržoves bei vaisius, žuvį paragauti gali tik pakrantėje esančiuose miestukuose, tačiau daržovių ir vaisių gausa bei įvairovė tokia, kad mėsos (dažniausiai – prastos vištienos) nei nesinori užsisakyti. Na, ir verta prisiminti, kad maždaug Lietuvos dydžio saloje gyvena bene dešimt kartų daugiau žmonių, nei mūsų krašte, galbūt todėl šrilankiečiai yra nedidelio ūgio, ypač mažaūgės yra moterys. Tad, naudodamasi tuo, kad paskutinė naktis praleista Merisoje, esančioje prie jūros, mūsiškė trijulė ir leido sau pasmaguriauti žuvimi. Prieš kelionę Rūta pasieiškojo nakvynių įvairiuose miestukuose, kad keliaujant išsinuomotu automobiliu, būtų galima įmanomai daugiau pamatyti ir patirti, tad nakvynė su sočiais pusryčiais mūsų trijulei tekainavo apie dvyliką dolerių. Šrilankiečiai kruopščiai prižiūri tiek keliautojams siūlomus kambarius, tiek visus savo namus, dailiai tvarko ir švarina erdvius sodus aplink namą, tačiau tvarka baigiasi iškart už vartų.
Jei nepažįstami šrilankiečiai bevelija iš užsieniečių kaulyti pinigus arba mikliai apskaičiuoti, kad ir perskaičiuojant gausias kupiūrų stirtas, ir mikliai numetant po stalu vieną-kitą kupiūrą – „jūs man davėte nepakankamai pinigų“ – tai svečius priimantys šeimininkai elgiasi pagarbiai ir draugiškai, nes iš „booking‘o“ svetainė/sistema juos tam įpareigoja. Mūsiškei trijulei teks ir maistą gaminti, ir maloniai šnekučiuotis apie šalies gyvenimą bei reikalus, nes patys apsisprendė nestebinti šrilankiečius minėjimu niekam čia nežinomos Lietuvos, tad prisistato aptakiai – „iš Europos“. Įsiminė keliautojams vietinio ūkininko pasakojimas apie sode augančius vaismedžius siaubiančias beždžiones, nuo kurių vargaus negalais pavyksta apsisaugoti tik didiesiems ūkininkams, bei apie arbatos platacijose iki šiol modernios „vergovės“ sąlygomis triūsiančias arbatos rinkėjų šeimas, kurių bočiai buvo kadaise kolonistų atgabenti iš Indijos.
Na, kiek užsibuvome Šri lankoje su tokia puikiai keliautojų trijule, o juk mums reikia dar savaitę paviešėti Maldyvuose, ir gerai pakaitinti bambas baltutėliuose pliažuose, bei panardyti tarp vietinių gyventojų nupenėtų ryklių – tai jau kitąsyk, o dabar eime ilsėtis po saugančiais nuo vabzdžių tinkleliais: zyziančių padarų čia tikrai netrūksta.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
