Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“ – suprask“: kai Lietuva buvo laisva, tarpukaris, kai bolševikų Lietuvos žemėje dar nebuvo nė kvapo. Klausėme sugliaudę ausis kaip kokių gražių pasakų, užaugome ir tikrai sulaukėme sovietizmo žlugimo. Bet ką tik, prieš mėnesį, vykę rinkimai parodė, kad po 30 metų Nepriklausomybės Lietuvos žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.
Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė – svarbiausia, kas ją apgins, kas dėl jos kovos, jei ne aš? Ir ėjo, kovojo, krito, savo krauju laistė žemę, plikom rankom stovėjo prieš tankus.
Tie, kurie neragavo Sibiro ir nepatyrė sovietinio teroro, su viskuo greit susitaikė, prie visko prisitaikė, gavo postų, šiltų vietelių, paplito liaudyje visokių tokių tiesų, pagal kurias imta ir gyventi: pvz., “Varnas varnui akies nekerta”, “Duoda – imk, muša – bėk”, “Nuo darbo būsi ne bagotas, bet kuprotas”, “Durnių ir bažnyčioj muša”, “Nevogsi – negyvensi”, “Gera širdelė – plika subinėlė”. Taip atsirado keistas nuosavybės suopratis: valstybės turtas yra visų – vadinasi, iš fabrikų, gamyklų, statybos bendrovių galima tempti viską, tik sugebėk neįkliūti, vok protingai, gudriai, kai niekas nemato, kad nesėstum pats ir nenusitemptum su savimi kitų.
Taip įsigalėjo pažintys, naudingi ryšiai, įtakingi draugai, blatas. Taip, priklausyti nomenklatūrai, naudotis ypatingomis privilegijomis, būti kad ir menkiausiu niekingiausio skyriaus vedėju ar viršininku, galų gale dirbti mėsos kombinate ir turėti galimybę pavogti, išsinešti – va kas buvo laisvė.
Aš nežinau, bet žinantys pasakojo, kad į tuos mėsos perdirbimo kombinatus moterys ateidavusios labai lieknos ir gražios, o išeidavo tai jau visai kitokios, labai praplatėjusios per juosmenį ir šlaunis, taip sunkiai dėliojančios kojas. O jau ką reiškė būti prekybos bazės vedėju, tai jau tikrai nėra čia ką ir rašyti – neprisimenat patys – paklauskit tėvų ir senelių.
Taip didžioji dauguma buvo mulkinama tarybinio gyvenimo menamais privalumais, sovietinio marazmo prifarširuotais filmais ir animaciniais filmukais, pompastiškomis šventėmis, paradais, darbo kolektyvų našumu, socialistinio lenktyniavimo produktyvumu ir pan., o nepaklūstantys tokiems įstatymams buvo realiai persekiojami ir baudžiami. Jokios “anos” laisvos Lietuvos, jokių Kalėdų anei Velykų, jokių ryšių su užsieniu, jokių ilgų plaukų nei džinsų, jokios muzikos iš ten, jokių kelionių į ten, nes tai supuvę Vakarai.
Taigi laisvi patys sau buvo tie, kas turėjo privilegijų, gaudavo valdiškus butus, namus, mašinas, pirkdavo specialiose parduotuvėse, gydėsi specialiose ligoninėse, sugebėjo vogti, spekuliuoti, neįkliūti, turėjo įtakingų draugų. Atsirado dar vienas posakis: ” Ranka ranką plauna”.Visiems kitiems, nespecialiems, buvo penkmečiai, komjaunuoliškos statybos, kolūkiai, “kultūrkės”, tuščios parduotuvės, pora metų atidirbti kokiam Lietuvos pakrašty baigus mokslus, 10 metų stovėti eilėje norint gauti butą, baldų komplektą, nuolatinės mintys, iš kur gauti skanesnį kąsnį, dailesnius batus ir pan. Ir aš atsimenu tokį gyvenimą.
Tuo, kad Lietuva, vėl gali būti laisva, tikėjo tik maža dalis – mokytojai, kunigai, menininkai, žmonės, tik per plauką išvengę tremties ar emigracijos. Nereikia kaltinti, kad ne visi.
Ir visgi dėl tos laisvės ruseno viltis: atsirado Ezopo kalba, dėl lietuvybės (ypač Amerikoje) daug dirbo emigrantai, Lietuvoje Bažnyčia leido pogrindinį leidinį “Katalikų kronika”, kažkas ryžosi net susideginti (įvykių eiliškumas nesvarbu).
Ir štai 1988-ieji: sąjūdis. Sujudo, sukruto, subangavo, nuvilnijo Lietuva. Sunku dabar tada dar negimusiam, nemačiusiam, nebuvusiam kartu papasakoti, kaip buvo. Filmuota medžiaga – įrodymai, kuriais jaunimui dabar iš pirmo karto nelengva patikėti. Vis klausia, perklausia.
O paskui sakau, kad mus ištiko Laisvė. Kaip potvynis, gaisras arba infarktas. Niekas realiai nebuvo jai pasiruošęs, bet skubiai reikėjo kažką su tuo daryt. Laiko nebuvo. Jei jau nepriklausoma, jei išsivadavo iš Maskvos, reikia Europos ir pasaulio palaikymo, pagalbos, bendradarbiavimo. Gavo, viską, ko reikėjo. Ir dar daugiau.
Šiaip, įdomumo dėlei – ar atsimenate tą euforiją visko pradžioje? Kokią tautinę mokyklą sukursim, kaip gyvensime lyg Šveicarijoje, kaip visi mūsų kankintojai ir niekintojai už viską sumokės?
O gavome privatizaciją, vagnorkes, keistus keletą metų, kai studentai metė mokslus arba išėjo akademinių atostogų su mintimi, kad to mokslo niekam nereikia, nes Gariūnuose savaitgalį prekiaudamas gali uždirbti daugiau negu profesorius – aišku, prekės turėjo būti “einamos”.
Tik vėliau supratome, jog kai vieni kuo nuoširdžiausiai džiaugėsi mūsų laisve, dirbo jos įtvirtinimo vardan, kiti užsiėmė prichvatizacija ir tyliai dalinosi “grobį”. Nomenklatūra visais būdais tai, kas sukaupta, siekė ne tik išlaikyti savo rankose, bet ir perrašyti šeimos nariams, perregistruoti ar padovanoti, kad tik galėtų “legaliai” pasiimti dar daugiau.
Kas atsitiko? Žmonės, ilgus dešimtmečius gyvenę totaliam sovietiniam marazme, neturėję jokio nuosavo kapitalo, jokio supratimo apie garbę, laisvoje Lietuvoje gavo visas galias kurti įstatymus. Ir susikūrė palankius…sau.
O paskui ir tikrai prieita prie Europos Sąjungos. Kiek rengimosi, komandiruočių, tikėjimo, kad esame laukiami, kad ši sąjunga tai jau tikrai mums leis ir išlikti savimi, ir gražiai įsilieti į jau garsiai ir maloniai skambantį darnų chorą.
